VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

II

Sėdėdama viena virtuvėje valgiau pasišildytus pietus. Grįžusi namo nusiprausiau, susitvarsčiau žaiždas ir persirengiau kitais drabužiais. Po to paskaitinėjau man duotą senelės knygą apie būtybes. Senelė viešėjo pas mus jau antrą savaitę.

Pavalgiusi ir išsiplovusi savo lėkštę, norėjau sugrįžti atgal į savo kambarį. Tačiau man žengiant pro tėvo kabineto duris, išgirdau jo ir senelės balsus. Jie dėl kažko ginčyjosi. Norėjau praeiti, tačiau išgirdusi savo vardą suklusau ir sustojau. Priėjau arčiau durų, kurios pasirodo buvo šiek tiek paliktos praviros. Pasilenkiau prie tarpelio ir pažvelgusi pro jį išvydau tėvą spoksantį į savo šeimos paveikslą. Jame buvo mano senelė su seneliu dar visai jauni. Mano tėvui paveiksle buvo tiek pat metų, kiek ir man dabar - aštuoniolika. Taip pat šalia jo stovėjo du vyresnieji ir jaunesnysis broliai.

- Aleksandrija tikras pasidžiavimas šeimai. Puikiai užauginai dukrą. Džiugu, kad ji galės su manimi šiemet keliauti. Noriu perduoti jai visas savo žinias ir pareigas, nes man jau laikas baigti savo medžiotojos karjerą, - močiutė garsiai atsiduso. Tėvas vis neatitraukė akių nuo paveikslo. - O Aminata visai kitas reikalas, tačiau vis dėlto ji De Vil. Ji tavo ir Anos dukra, - išgirdusi savo tikrosios motinos vardą sustingau.

Mano tėvas, o tuo labiau kiti namiškiai, niekada nešnekėdavo apie ją. Atrodė, jog ji niekada ir neegzistavo, tad ir aš dažnai apie ją pamiršdavau. Marija, Aleksandrijos mama ir dabartinė tėvo žmona, priėmė mane kaip nuosavą dukrą ir pristatynėdavo kitiems mane kaip ją. Nors ji ir nelabai priešindavosi tėvo norams ir įsakymams dėl mano auklėjimo, tačiau ji mane mylėjo. Galėjau justi iš jos tą šilumą.

- Ir kažkas kėsinasi į jos gyvybę. Kol tu prižiūri Aleksandriją - iš tavęs pavogs Aminatą. Pažiūrėk kaip ji per šią vasarą sustiprėjo. Nors ir manei, kad ji neištemps nė metų akademijoje, tačiau ji sugebėjo. Ji mums priminė, kad jos venose teka De Vilu kraujas.

Močiutė pakilo nuo krėslo ir priėjo prie mano tėvo. Uždėjo jam ranką ant peties.

- Nepadaryk tos klaidos, kurią padarėm mes su tavo tėvu. Jūs triese jau nuo pat mažens buvote tikras pasidžiavimas mums. Tokie gabūs, stiprūs ir nuo jaunų metų buvote puikūs medžiotojai. Tačiau Leonas… Jis buvo kitoks. Žinau, kad jūs visi jį labai mylėjote, tačiau matėte kaip jam nepatinka žudyti kitas būtybes, koks geras ir nekaltas jis buvo.

- Jis pats pasirinko tokį kelią, - mano tėčio balse nuskambėjo skausmas.

- Jis toks jau gimė. Jis tik pasirinko sekti savo keliu, kurį jam diktavo jo vidinis balsas. Man plyšo širdis dėl jo likimo. Gailėjausi, kad pamiršau jį, kad nesuteikiau papildomo dėmesio. Aminata tokia pat kaip Leo. Žinau, kad ir tu matai tai joje.

- Aminata, ką čia darai? - atsitraukiau nuo durų ir išvydau stovinčią mamą.

- Aš… Nieko, - išraudau. Dabar tai pakliuvau. Staiga durys prasidarė ir pro jas išėjo tėvas. Jis pažvelgė į mane, o po to į mamą.

- Tave kvietė senelė, - tėvo balsas buvo be emocijų.

Nieko nelaukusi nėriau pro tėvo kabineto duris ir išvydau senelę, stebinčią tą patį savo šeimos paveikslą.

- Prieik, Ami, - prisigretinau prie močiutės. Ši atsisuko į mane ir nusišypsojo. - Ar žinai kas nutiko tavo dėdei Leonui?

- Jis žuvo. Jį nužudė diarė. Bent jau taip sakoma.

- Taip kalbėjo visi. Tačiau iš tiesų mano vyras, tavo senelis, uždarė jį į psichiatrinę. Tai kaip jis elgėsi buvo nepriimtina medžiotojams. Nesuprask manęs neteisingai, mylėjau ir vis dar myliu savo sūnų, tačiau nieko dėl to padaryti negalėjau. Tai buvo jo paties gerumui, - mačiau senelės akyse skausmą. Jos žodžiai skambėjo netvirtai, monotoniškai, lyg mintyse jau būtų ištarti daug kartu. Tikriausiai taip ir buvo.

- Tu manai, kad aš kaip dėdė Leonas, - nustebau pati dėl savo žodžių ir mačiau kaip močiutės antakiai šokteli į viršų. Patvirtinau jos spėjimą, kad girdėjau jos ir tėvo pokalbį.

- Nežinau, - mačiau, kad ji žino. Ji labai puikiai tai žinojo. - Bet tu gali pasikeisti. Matei, koks likimas gali tavęs laukti, - močiutė priėjo prie manęs ir suėmė už rankų. Jos rankos buvo šiltos, o tuo tarpu mano ledinės. - Tu dar gali pasikeisti.

Susiraukiau. Jutau kaip visi jos ištarti žodžiai automatiškai atsimeta. Nenorėjau jų klausyti.

- Aš nieko blogo nedarau. Tik neatitinku jūsų iškeltų reikalavimų, - močiutės veidas iš malonaus tapo neįskaitomas. Ji nepyko, tačiau mano žodžiai ją sukrėtė. - Aleksandrija yra ta, kurios jums reikia ir ji nori tokia būti. Nežudysiu be jokios priežasties būtybių ir nepradėsiu kokios nors rūšies naikinimo vien dėl to, jog jūs mane priimtumėte kaip De Vil.

- Tu esi įpėdinė, Aminata. Ne tik De Vilu šeimos dalis. Esi šešta pagal sąrašą. Tai aukšta ir daug žadanti pozicija.

- Man tai nieko nereiškia.

- O turėtų.

- Jūs visi turėmėte džiaugtis, kad aš neturiu jokių tikslų būti vade, nes jums mano tikrieji sprendimai nepatiktų.

Močiutė žiūrėjo į mane švelniu žvilgsniu, tačiau jos akyse mačiau skausmą.

- Gaila, jog ši tavo energija nukreipta į netinkamą pusę. Gerbiu tave, tačiau tikiuosi, kad atsiras kas nors, kas pakeis tavo nuomonę.

Senelė stipriai apkabino mane. Apsikabinau ją taip pat. Nežinojau, kas jiems visiems paskutiniu metu nutiko, kad jie taip susidomėjo manimi, bet man tai nepatiko. Nors atrodo jie visą gyvenimą žinojo, kad nežudau būtybių, kad mano požiūris į jas visai kitoks ir manau, kad yra gerų, kurios tik nori gyventi. Tačiau jie tik dabar susikrimto dėl manęs ir bandė atvesti į ,,normalų" kelią. Mano treniruotės ir pasiryžimas pabaigti akademiją prabudino mano šeimą ir jie visi norėjo, jog tapčiau tokia pat medžiotoja kaip Aleksandrija. O tai buvo tiesiog neįmanoma.

Išgirdusios baladojimą, atsitraukėm su močiute viena nuo kitos. Atsisukusi išvydau mamą.

- Aminata, pas tave kai kas atėjo. Jis svetainėje.

Atsitraukiau nuo senelės ir nieko nelaukusi nuėjau į svetainę. Įėjusi į kambarį išvydau nusisukusi į langą šviesiaplaukį. Šis jau vilkėjo kostiumą ir rankas buvo susikišęs į kelnių kišenes.

Nors ir bandžiau tyliai prie jo prieiti, tačiau šio klausa buvo tokia gera, kad man net nespėjus prie jo priartėti jis atsisuko. Visada stebėjausi vaikino klausa.

- Tu dar nepasiruošusi, - Alaras nužvelgė mane ir pažvelgęs į akis nusišypsojo.

- Taip, turėjau šiokį tokį pokalbį su senele, tad visai pamiršau, kad turiu ruoštis. Palauksi šiek tiek, kol greitai persirengsiu?

- Taip, žinoma. Man kaip tik dar reikia pakalbėti su tavo tėvu, tad neskubėk, - Alaras priartėjo arčiau manęs. Užkišo vieną mano plaukų sruogą už ausies.

- Otelai, jau gali ateiti, - iš kažkur atsiradęs mano tėvas pašaukė vaikiną. Šis tuoj pat atsitraukė nuo manęs.

- Susitiksim dar, - ir sušnabždėjęs nuėjo paskui mano tėvą. Tuo tarpu aš išmetusi iš galvos visus dalykus, susitelkiau ties vienu, jog reikia ruoštis. Šis būdas man padėjo išgyventi visus pusę metų. Reikėdavo tik susitelkti ties vienu dalyku ir taip visa kita palikti užnugaryje.