VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

V. Monstrais tampama

SKAUDI TĖVO PAMOKA

ADRIANAS. 16 metų
Tai buvo vėl viena iš tų dienų, kai buvo per sunku. Kai darėsi nepakeliama viską ištverti. Kai galvoje sukosi siaubingos mintys: norėjosi viską sunaikinti. Skaudėjo visą kūną. Net veidą. Jutau kaip tino sumušimas. Su kiekvienu žingsniu kūną skaudėjo vis labiau. Su kiekvienu dilgtelėjimu kilo ir pyktis.

Sau prieš akis regėjau tėvą. Vėl iškilo vakarykščiai prisiminimai. Tėvo smūgiai. Įniršis. Nerono verkimas. Mamos ir Devono maldavimai. Su kiekvienu iškylančiu prisiminimu jutau kaip pyktis apima kiekvieną mano kūno dalelę. Pyktis pasisėjo mano mintyse ir pradėjo augti. Nebegalėjau jo suvaldyti. Jis virto į viską naikinančią jėgą ir su kiekviena diena didėjo vis labiau ir kantriai laukė, kol galės išlįsti. Troškau, jog tėvas sulauktų atpildo, kurio buvo vertas.

Nors ir žinojau, kad turiu grįžti namo, tačiau nusukau visai kitu keliu. Pasidarė baisu. Išsigandau savo pykčio. Baisių minčių. Kylančios nežmoniškos jėgos, kuri padėtų įvykdyti slaptuosius baisius troškimus.

Bandžiau save nuraminti. Kvėpuoti giliau. Kumščius taip stipriai spaudžiau, kad net pajutau skausmą delnuose. Šauksmas, susierzinimas užstrigo gerklėje. Pagreitinau žingsnį. Nebegirdėjau nieko. Kad ir kaip stengiausi nurimti, negalėjau. Prieš akis mačiau tėvą. Kaip jis sumušė mane dėl to, jog norėjau apginti mamą. Net nežinojau tikros priežasties dėl ko jis baudė mamą šįkart, tačiau man ir nerūpėjo. Jis neturėjo teisės mušti jos, o po to ir Devono, nes šis ją gynė.

- Adrianai, - netikėtai už savęs išgirdau iki kaulų pažįstamą balsą. Atsisukau atgal ir išvydau Tobijų, mūsų miestelio vado sūnų. Kaip visada jam iš šonų stovėjo jo draugai. Jie išsišiepęs nužvelgė mane. Jų šypsenos nežadėjo gero. – Kaip matau tavo tėvas ir vėl eilinį kartą tave pagražino.

Nieko neatsakiau. Dabar buvau ne savimi. Turėjau dingti nuo jų kuo greičiau. Nusisukau nuo jų ir toliau ėmiau žingsniuoti savo keliu.

- Tikiuosi mamytė atrodo baisiau nei tu, - vėl pasigirdo Tobijaus balsas ir juokas. Jutau kaip pyktis mane apima dar labiau, tačiau žingsniavau toliau. Bijojau savo minčių. Jėgų. Savęs. Ir to, ką galėjau jiems padaryti.

Staiga pajutau, kaip stipri ranka sučiumpa mane už peties, todėl nieko nelaukdamas apsisukau ir užsimojęs trenkiau į mane palietusį asmenį. Tobijas nesitikėjęs tokio išpuolio parklupo ant žemės. Sušvilpiau ir sugriebęs į ant žemės gulintį Tobiją vėl trinktelėjau jam. Jis bandė priešintis, tačiau dėl pykčio, manyje atsirado nežmoniškos jėgos. Jo bandymai ištrukti manęs netrikdė, nes jų net nejutau. Mano rankos buvo nepajudinamos, veiksmai – nesustabdomi.

Neilgai trukus jutau, kaip mane apsupa vilkai ir neleidžia prie manęs priartėti Tobijo draugams. Dar akimirkai girdėjau vilkų urzgimą ir vieno iš Tobijo gaujos narių klyksmą, o tada man viskas aptemo. Dingo pyktis, visi jausmai. Nieko nejutau ir žinojau, kad mano angeliška pusė prabudo. Jutau, kad turiu padaryti tik vieną dalyką ir dėl to šis dalykas apėmė mano mintis. Manyje neliko nieko, tik troškimas užmušti Tobiją. Nevaldžiau rankų. Jomis maitojau Tobijo veidą. Negalėjau sustoti. Jutau palaimą. Šiltas kraujas ant rankų tik privertė mane nusišypsoti ir sustiprėti. Žinojau, kad atlieku savo darbą gerai.

Netikėtai pajustas skausmas privertė mane sustoti. Pajutau vieno iš savo vilkų skausmą.

- Adrianai, paleisk Tobiją, - pakėliau galvą ir išvydau savo tėvą ir jo draugus. Jie laikė nutaikytus lankus į mano vilkus, o tėvas buvo nusitaikęs į mane. Vienas iš vilkų gulėjo šalia jo kojų negyvas.

Jutau kaip ima sugrįžti jausmai. Tik vienintelis pyktis lyg bailys pradingo, palikdamas mane tvarkyti jo padarytą žalą. Pažvelgiau į sumaitotą Tobijaus veidą ir išsigandau. Jis vos kvėpavo. Jo veidas buvo kruvinas, pilnas sumušimų ir žaizdų. Toks ištinęs, kad buvo sunku jį net atpažinti. Paleidau jį ir jo kūnas suglebo ant žemės. Nieko nelaukęs atsitraukiau nuo jo keliais žingsniais.

- Pasiimkit savo draugą ir dinkit iš čia, - tėvas įsakė visiems pasišalinti. Tobijo gaujos nariai pakėlė jį nuo žemės ir tuoj pat išnešė iš čia. Pasidarė truputį lengviau, nes troškau, kad jie patraukti jį kuo toliau nuo manęs. Nenorėjau matyti ir suvokti to, ką padariau.

Ir kadangi buvau sutrikęs, vilkai taip pat sutriko. Jie ėmė šiepti dantis ant manęs. Jutau jų pyktį ir sielvartą dėl žuvusio gaujos nario. Žvilgsniu liepiau jiems pasišalinti.

Vos pasišalinus vilkams ir Tobijo gaujai, tėvas priėjo prie manęs ir suėmė už marškinių atlapų.

- Tu niekingas padare.

                                                                                      ◇

- Kas nutiko? – vos mums grįžus į namų teritoriją, mama išbėgusi iš namo, pripuolė prie manęs. Pamačiusi kruvinas rankas, ji sugriebė jas ir bandė jas apglėbti delnais. – Adrianai, - negalėjau į ją net pažiūrėti. Vis negalėjau atsigauti. Išsigandau savęs. Nesupratau, kas su manim nutiko, bet tai tikrai nebuvo diaro pusė. Tai buvo angelo pusė. Pirmą kartą ji mane užvaldė. Jausmų trūkumas leido suprasti, kad tai ne diaro pusė. Jau teko girdėti, kad angelai jaučia mažiau jausmų nei žmonės ar diarai, nes tai leidžia jiems geriau atlikti pareigas.

- Tu net neįsivaizduoji, ką tau padarysiu, - tėvas buvo įsiutęs. Ir iš tiesų net nenumaniau, ką jis man padarys. Sumušimas atrodė per gera bausmė. – Matau, vakar tau neužteko. Tu vis nesupranti, - tėvas vis labiau irzo. Jo veidą išvagojo juodos venos, akys patamsėjo. Nebeliko jose akių baltymo.

Iš namų išėję broliai, sutriko pamatę mane. Devonas iškart suvokė, jog kažkas nutiko. Staiga tėvas išsitraukė turimą kataną ir nužingsniavo prie testralių narvo. Sutrikęs pakėliau galvą. Stebėjau kiekvieną jo žingsnį. Mama vis nepaleido mano rankų. Tėvas įėjo į testralių aptvarą ir prisikvietęs vieną iš testralių, paglostė jį.

- Žinau, kaip myli šiuos testralius, - tėvas prabilo ramiu tonu. Nenorėjo išgąsdinti augintinių, tačiau jo ramus tonas, išgąsdino mane. Staiga jis sugriebė testralio sparnus ir nupjovė juos. Būtybė tuos nesitikėjusi suklykė ir suklupo ant žemės. Iš testralio tuoj pat ėmė sunktis juodas kraujas.

Mano kūną apėmė drebulys. Mama vis spaudė mano rankas. Nenorėjo, jog pasitraukčiau nuo jos, tačiau tai manęs nesustabdė. Atsitraukiau nuo jos ir pribėgau prie testralio. Jis iš skausmo kankinosi. Kiti buvę aptvare testraliai išsigando ir susigūžė į aptvaro kampą. Nusiėmęs savo marškinius bandžiau stabdyti testralio kraują. Staiga tėvas pakėlė mane.

- Atsimink visam laikui, berniuk. Sunaikinsiu viską, ką tu myli. Žinau tavo visas silpnybes, - tėvas smogė į pilvą. Nieko nedariau. Net neišleidau jokio garso. Galiausiai jis mane paleido. Nužvelgė mamą, Neroną ir Devoną, taip užtikrindamas, kad jie taip pat suprato, kas bus, jei jam nepaklusim. Tuo tarpu man niekas nerūpėjo. Dievinau šį testralį. Negalėjau leisti jam mirti. Mano kūne vyko kova. Kovojo mano abi pusės. Skendau. Nebegalėjau daugiau pakelti visko. Nekenčiau tėvo visa širdimi ir žinojau, kad vieną dieną jis sulauks savo atpildo. Pasirūpinsiu pats tuo, jog jis jo sulauktų.