VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

VI. Monstrais tampama

BROLIŠKAS RYŠYS

DEVONAS. 15 metų

Ji buvo nuostabaus grožio. Maniau, kad tai gražiausia mergina, kurią buvau matęs. Ji buvo tamsaus gymio, turėjo tamsius garbanotus ir ilgus plaukus. Jos oda buvo lygi, o šviesios gyvenimo tatuiruotės tik puošė jos kūną. O kiekvieną kartą išvydęs jos šypseną, man protas aptemdavo ir kūnu nubėgdavo šiurpuliukai. Ji taip pat turėjo labai didžiulius juodus stiprius sparnus. Visada buvo viena geriausiai skraidančių merginų mokykloje.

- Devonai, - ji išvydusi, jog spoksau į ją, užkalbino mane. Nuraudau. – Ar nori ko nors paklausti? – ji nusijuokė. Jos juokas buvo labai gražus, o šypsena vėl sugebėjo mane suparalyžiuoti.

Nurijau seilę ir atsikrenkščiau. Burna išdžiuvo. Atrodė, jog net pamiršau kalbėti.

- Norėjau paklausti... – vėl atsikrenkščiau, - ar norėtum su manim šią vasarą nueiti į diarų šokių vakarą?

- Devonai, - ši buvo nustebusi. Nežinojau, ar tai buvo gerai, ar ne.

- Manau, turėtum jau ir taip žinoti atsakymą, - išgirdęs Tobijų, nustirau. Visai buvau apie jį pamiršęs.

- Ne tavęs klausiu, - atsisukau į jį. Adrianas jo labai nekentė, o Tobijas nekentė jo ir visos mūsų šeimos, išskyrus mano tėvą. Visada jam atrodė labai juokinga, jog tėvas mušdavo mus.

- Palik mano seserį ramybėje, - Tobijas priėjo arčiau manęs. Kadangi buvo aukštesnis ir vyresnis už mane, bandė tuo pranašumu pasinaudoti. Staiga jis mane pastūmė. Atšokau nuo jo. Akimirkai žvelgiau į jį, o jo gauja ir keli kiti mokyklos mokiniai ėmė juoktis.

Vėl žvilgtelėjau į tamsiaplaukę merginą. Ji papurtė galvą. Norėjo, kad nepradėčiau nieko. Kad nueičiau. Vėl atsisukau į Tobijų. Jo juokas supykdė mane. Tikrai nepasiduosiu Tobijui, tad nieko nelaukęs užsimojau ir trinktelėjau jam. Jis žengtelėjo žingsnį atgal, pažvelgė į mane, o po to palietęs pirštais prakirstą lūpą, nusijuokė. Net nepajutau, kaip jo visa gauja, kurią sudarė aštuoni diarai, mane užpuolė vienu metu ir ėmė mušti ir spardyti. Labai greitai pajutau skausmą visame kūne. Negalėjau pasakyti, kurią vietą skauda labiau, bet tik stengiausi saugoti galvą. Užsidengiau ją rankomis ir iš visų jėgų stengiausi neprarasti sąmonės. Akimirkai net pamaniau, kad mirsiu, bet išgirdęs brolio balsą, supratau, kad ne šiandien.

Pramerkęs akis tik mačiau, kaip jis puola vienas pats visus Tobijo gaujos narius ir ypač patį Tobijų. Dauguma jo narių bijojo Adriano dėl ankstesnių jo veiksmų, tad dabar bijojo net prie jo prisiliesti. Tačiau vis tiek Adrianui teko daugybę smūgių. Nežinau, kas tiksliai sustabdė visas šias kruvinas muštynes, bet kitas dalykas, kurį prisimenu, tai kaip Adrianas parvedė mane namo.

ADRIANAS. 17 metų

Parvedęs Devoną namo, paguldžiau jį į lovą, o pats sukritau į kėdę. Skaudėjo visą kūną. Užsimerkiau ir atlošiau galvą. Akyse keistai mirgėjo, o ausyse kažkas zvimbė, bet stengiausi nekreipti į tai dėmesį. Bandžiau tik nusiraminti ir atsipalaiduoti.

- Nereikėjo manęs ginti, - išgirdęs nepatenkintą Devono murmesį, atsitiesęs nužvelgiau jį.

- Ką tu sau galvojai? Manai, kad Tobijo sesuo kitokia? – suprunkščiau.

- Tu jos nepažįsti.

- Aš žinau Tobijaus šeimą, - pavarčiau akis.

- Ji ne tokia, - Devonas irzo.

- Tai kodėl ji nepastovėjo už save ir leido jos broliui spręsti už ją? Kodėl ji taip ir nieko neatsakė į tavo pasiūlymą dėl diarų šokių vakaro? – sunkiai pakilau nuo kėdės ir žengtelėjau kelis žingsnius prie lovos, kurioje jau sėdėjo Devonas. – Tu per daug naiviai į viską žvelgi.