VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

X

Stebėjau pilnaties šviesos apšviestą vaikiną. Jo žalios akys spindėjo, baltą odą išryškino mėnulio šviesa, o šviesūs plaukai atrodė lyg balti. Jis įdėmiai stebėjo kažką pro langą, kai staiga atsisuko į mane ir nusišypsojo.

- Kaip pirmosios dienos akademijoje? Nereikia pagalbos?

- Nereikia.

Otelo šypsena sutrukčiojo ir jis nusisuko. Kelias minutes taip ir tylėjom. Mano galvoje sukosi daugybę minčių, tad sunku buvo jas suformuluoti į sakinį. Jaučiausi keistai pavargusi, todėl visai nesinorėjo kalbėti.

- Tau nereikia visko žinoti, - šie Otelo žodžiai mane prabudino.

- O gal kaip tik man reikia bent kažką žinoti.

- Tai ne tavo reikalas, - šie žodžiai iškart iškėlė prisiminimus apie Adrianą. Šis visada kartodavo, kad dauguma dalykų nėra mano reikalas, tačiau visada būdavau su jais susijusi.

- Ne mano reikalas? - nusijuokiau, tačiau net nespėjusi nė žingsnio žengti atgal nuo Otelo, šis staiga atsisuko ir sučiupo mane už rankos.

- Neišeik. Turi manimi pasitikėti.

- Ji tavo mokinė, Otelai. Atėnė yra tavo mokinė. Neturėtum su ja šitaip kalbėti kaip šiandien po pamokos kalbėjai.

- Tu irgi esi mano mokinė.

- Tačiau nesielgi ir nekalbi su manimi kaip su savo mokine, - Otelas norėjo paprieštarauti, tačiau taip nieko ir nepasakė. - Ir su Atėne nekalbėjai kaip su mokine.

- Atėnę pažįstų nuo tada, kai ji buvo su Natanu Demaru. Jis buvo geras mano draugas. Tik tiek galiu pasakyti, tačiau gali klausti manęs kitų dalykų. Atsakysiu į juos, tačiau ne į šį.

- Kas nutiko tarp tavęs, tavo tėvo ir Silverių?

Užduotas klausimas Otelo nenustebino, tačiau mačiau jo veide susierzinimą, kurį greitai jis užslėpė nusisukdamas. Mačiau kaip jam sukandus dantis jo skruostikauliai dar labiau išryškėja. Galiausiai vėl atsisuko į mane, tačiau šįkart be emocijų veide.

- Iš kur sužinojai apie įvykį su Silveriais?

- Silverių dvynės paskleidė šį gandą akademijoje.

- Žinoma, kaipgi be dvynių įsikišimo, - Otelas susinervinęs vėl nusisuko ir pažvelgė pro langą. Paėmiau jį už rankos ir mačiau, kad jis tai pajuto. Šįkart atsisukęs į mane pažvelgė švelniu žvilgsniu už kurio galėjau pastebėti pasislėpusį skausmą. - Tiesiog tą dieną Samuelis Silveris išreiškė didžiulį nepasitenkinimą, kad toks kaip aš užimu pirmą vietą į medžiotojų vadų kandidatus.

- Ir koks tiksliai tu pagal jį esi? - atsargiai rinkdama žodžius paklausiau. Mačiau kaip Otelo veidas keistai iš švelnaus virsta neįskaitomu ir jis nusisuka į langą. Vaikinas bandė nuo manęs paslėpti visas blogas emocijas.

- Benkartas. Silveris galvoja, kad mano tėvo žmona nėra mano motina. Jis mano, kad mano tėvas buvo neištikimas ir aš esu tos neištikimybės įrodymas.

Nežinojau net ką ir atsakyti. Bijojau ko nors ne to paklausti. Tad susikaupiau ir bandžiau pajusti jo emocijas, tačiau mano nuostabai negalėjau. Atrodė, jog mano galios atsitrenkia į sieną pastatytą aplink Otelą. Lyg jis pats man neleidžia prie jo priartėti. Net negalėjau pajusti ar jį kankina fizinis skausmas.

- O baisiausiais dalykas, kad tai yra tiesa. Iš tiesų esu benkartas, tačiau mano gimimas ne toks, kaip galvoja Silversas. Viskas daug sudėtingiau ir to negalima pavadinti mano tėvo ištikimybės klaida, - staiga Otelas atsisuko į mane. - Tau neverta naudoti savo galių prieš mane, nes jos vis tiek manęs nepaveiks.

Tai išgirdusi atšokau nuo Otelo ir išraudau. Negalėjau patikėti, kad jis tai pajuto. Nuleidau galvą, tačiau išgirdusi vaikino juoką neužilgo pajutau ir jo rankas apsivyjant mano liemenį. Išraudau dar labiau. Otelas pirštu kisltelėjo mano smakrą.

- Nesigėdyk, - šįkart jis plačiai šypsojosi. - Tu juk negalėjai žinoti, kad manęs neveikia jokios galios ir burtai. Toks mano sugebėjimas.

- Tu gebi blokuoti kitų gebėjimus, kai jie yra nukreipti į tave?

- Taip. Labai pravartus gebėjimas, nes dėl jo esu išvengęs daugybę žalos. Tačiau tavo atveju šiek tiek ir gaila, kad turiu tokį gebėjimą. Tu negali pajusti nei mano emocijų, - vaikinas užkišo mano plaukų sruogą už ausies, - nei išgydyti.

Nusišypsojau. Otelas prieš tai irgi šypsojosi, tačiau staiga surimtęs prabilo:

- Tik niekam nesakyk to dalyko apie mano motiną. Juk galiu tavimi pasitikėti, taip?

- Taip, - net nesudvejodama atsakiau jam. - O aš ar galiu tavimi pasitikėti?

Otelas sutrikęs nuostabos pilnomis akimis pažvelgė į mane. Akimirka susimąstė ir tik tada atsakė:

- Taip.

- Tu sudvejojai, - nusijuokiau, tačiau Otelo veidas išliko rimtas.

- O tu daug ką nuo manęs slepi.

- Apie tave galiu pasakyti tą patį, - Otelas nusijuokė dėl mano žodžių.

- Savo paslaptis planuoju vieną dieną tau pasakyti, kai įsitikinsiu, kad tu būsi su manimi išvien. Ir tik su manimi, - vaikinas uždėjo savo ranką man ant liemens ir prisitraukė arčiau savęs. Pasilenkęs švelniai pabučiavo. - Dėl to galiu ir galvoti apie mudu kartu. Pasakysiu tau viską ir atsakysiu į visus klausimus, bet kol kas man reikia laiko.

Žiūrėdama į jo žalias akis pasijaučiau nesmagiai. Užėjo noras papasakoti viską, kas mane slegia. Apie ką galvoju. Prisipažinti, kad melavau ir viską prisimenu. Pasakyti net apie mūsų su Daneiriu planą surasti Devoną, Julianą ir Adrianą. Norėjau tai su juo pasidalinti. Troškau, kad jis būtų žmogus, kuriam galėčiau papasakoti bet ką ir kuris žinotų viską apie mane. O svarbiausia, kad suprastų.

Tačiau negalėjau. Nežinau, ar kada ir galėsiu. Man patiko su juo būti, patikdavo, kai jis mane apkabindavo, pabučiuodavo, paliesdavo, tačiau juo nepasitikėjau. Kartais jausdavausi lyg jis būtų man svetimas. Nejaučiau jo. Atrodė, kad tas Otelas, kuris yra su manimi ir kuris būdavo prieš kitus žmones, nėra tikrasis Otelas. Mano jausmus jam kažkas stabdė. Man patiko kažkas, ko galbūt net nėra.

Negalėjau tinkamai suprasti šio jausmo, bet jaučiausi prastai. Jis galėjo galvoti apie mudu kartu, nes įsivaizdavo mane kaip žmogų, kuriam gali patikėti savo paslaptis. Tuo tarpu aš negalėjau to padaryti. Norėjau, tačiau negalėjau ir tinkamai nesupratau kodėl.

- Otelai, - vaikinas pamatęs mano žvilgsnį iškart suprato, kad kažkas ne to.

Bandžiau suformuluoti sakinį, tačiau minčių ir žodžių buvo tiek daug, kad net nežinojau, kuriuos turėčiau pasakyti, o kuriuos ne.

Melavau tau apie kelionę.

Devonas man rūpėjo ir rūpi labiau negu tu manai.

Kelionėje buvo Adrianas, Devono brolis, ir tarp jo ir manęs buvo kažkokia tai trauka, kurią bandėme tiek aš, tiek jis ignoruoti.

Adrianas bandė mane nužudyti.

Prikėliau Adrianą iš numirusiųjų... Vos nemiriau...

Buvau praeityje!

Aš tavimi nepasitikiu...

Šie visi sakiniai nepaliko manęs ramybėje. Vienas per kitą jie rėkė ir norėjo būti pasakyti, tačiau nei vienas netiko, todėl tvirtai sučiaupusi lūpas tylėjau. Galvoje praūžus žodžiui PASITIKĖJIMAS, atsirado vienas tinkamas klausimas, kurio atsakymo beprotiškai reikėjo.

- O tu manimi pasitiki?

Nors Otelo žvilgsnis buvo be jausmų, tačiau mano nuostabai jis nusijuokė.

- Negimiau vakar, Aminata, žinau, kad būtų kvaila, jei pasitikėčiau tavimi, kai tu net nepasitiki manimi. Tačiau tiesa tokia, kad aš žinau daugiau negu tu manai.