VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XXIV

Nekantriai stovinėjau prie durų, už kurių buvo sulaikytas Julianas. Po to, kai Julianas atsigavo, jis lyg pamišo. Jo tėvas liepė jį uždaryti į vieną iš jo name esančių tuščių kambarių. Taip pat įsakė niekam neprasitarti apie jo galių dingimą, kadangi tai jau buvo oficialu – Julianas nebeturėjo savyje nė lašelio stichių galių. Visos jo stichijos iš jo išgaravo, o tai reiškia, kad jis daugiau nebegali būti stichių vadovu. Negana to, stichiams gebėjimų praradimas buvo baisiau už mirtį. Tai buvo kelias į beprotybę praradus save.

Tad vos ryte prabudus, nusprendžiau aplankyti Julianą . Mano nuostabai, man buvo leista. Norėjau tai kuo greičiau padaryti, kol neatvyko mano tėvas. Kai jis atvyks, mano veiksmai taps ribojami. Tad stovėdama prie kambario durų, už kurių buvo Julianas, nekantriai laukiau, kol mane įleis.

- Aminata, užeik, - staiga prasivėrus toms durims, išvydau Daneirį. Iš pradžių jo net neatpažinau. Veidas papilkėjęs, plaukai suvėlę, paakiai juodi. Visas drebėdamas negrabiai brūkštelėjo plaukus nuo veido. Atrodė, kad bet kurią akimirką jis patrūks.

Nieko netarusi užėjau į vidų ir išvydau prie kėdės pririštą Julianą. Jis buvo nunarinęs galvą ant peties. Ilgi rudi plaukai uždengė veidą, o barzda slėpė jo švelnius veido bruožus. Pajutęs mane, jis pakėlė galvą ir išplėtęs rudas akis įsmeigė žvilgsnį į mane. Atrodė pavargęs ir daug vyresnis, ne tik dėl barzdos, bet ir dėl atsiradusių raukšlių ant veido.

Išgirdusi kaip Daneiris uždaro duris, net kruptelėjau. Neužilgo Daneiris praėjo pro mane ir įsėdo į kėdę netoli Juliano. Tuo tarpu jo brolis vis neatitraukė akių nuo manęs.

- Julianai, ar gali pasakyti, kas tau nutiko? – mano balsas drebėjo labiau, negu norėjau. Vaikinas nieko neatsakė, tik spoksojo į mane.

- Jis bent į tave žiūri. Aš sėdėjau visą naktį čia, o jis į mane net nepažvelgė. Tuo labiau, nieko net nepasakė, - Daneiris sumurmėjo ir įkišęs ranką į plaukus, šiek tiek juos timptelėjo. Atrodė, kad bandė save raminti.

- Kas dabar jam bus? – atsisukau į Daneirį. Nebegalėjau tverti Juliano žvilgsnio.

- Greičiausiai jį nužudys, - Daneiris prunkštelėjo ir tuoj pat jo akyse susikaupė ašaros. – Ar girdi, Julianai, tave nužudys pats tavo tėvas. Iš būsimo stichių valdovo, tapai niekas. Net nebeesi tikras stichis, - su kiekvienu žodžiu jo akyse ašarų susikaupdavo vis daugiau. Kelios jų nuriedėjo skruostu ir jis staigiai jas nusivalė. – Jis tapo pamišęs.

Staiga Julianas kažką neaiškaus sumurmėjo ir neužilgo jo akyse susikaupė ašaros.

- Pa... Pa... dėk, - supratųsi, kad jis kreipiasi į mane, priėjau arčiau jo ir prisėdau ant kėdės, pastatytos priešais jį. Žvilgtelėjau į savo rankas ir stengiausi sukaupti savo energiją į jas. Iškart pajutau kaip ji prabunda ir kūnas ima šilti. Iš pradžių ji blaškėsi po visą mano kūną, o po to jutau kaip pradėdama rimti ima telktis į rankas. Atrodo, kad tai pajutęs Julianas, atgyjo. Akys dar labiau išsiplėtė ir jis jau buvo įsmeigęs žvilgsnį į mano rankas. Atrodė lyg išbadėjęs galios, esančios mano rankose.

Atsisukau į Daneirį, tačiau šis jau buvo atsistojęs ir įdėmiai stebėjo mane.

- Ar tu gali jį išgydyti? – Daneirio balsas sudrebėjo.

- Nemanau, nes įėjusi į kambarį nepajutau nieko sužeisto, - atsisukau į Julianą. – tačiau atrodo, kad jis labai trokšta tos energijos.

Priėjau arčiau Juliano ir priklaupiau šalia, o jo žvilgsnis vis sekė mano rankas. Priglaudžiau jas prie jo rankų ir iškart Julianas užsimerkė. Ant jo rankų atsirado įvairūs ženklai, runos ir jos galiausiai ėmė tįsti kildamos kūnų, ir vėliau apgaubdamos vaikino veidą. Julianas staiga atsimerkė, akys buvo vėl pilkos, savyje turėjo šiek tiek mėlynumo, o plaukai atrodo akimirkai taip pat atgavo savo pilką spalvą ir mėlyną atspalvį.

Staiga pajutusi nežmonišką silpnumą, atsitraukiau. Vos sugebėjau išlaikyti save ant kelių. Akimirkai atrodė, kad mirsiu. Pats kūnas ir protas mane išgelbėjo nuo galimos žūties. Sukosėjau kelis kartus į ranką, tačiau atitraukusi ją, pastebėjau ant jos kraujo.

- Atleisk man, Aminata. Likimas mane pasivyjo. Gavau to, ko nusipelniau, kad šitaip su tavim pasielgiau. Bet Otelas ir Adrianas sulauks baisesnio likimo nei aš. Jie privalo. Už viską ką padarė.

Prieš tai nuleistą galvą pakėliau, jutau kaip ašaros kaupiasi akyse dėl neseniai patirto ir vis dar jaučiamo skausmo. Julianas gailiu žvilgsniu žvelgė į mane.

- Kodėl tu mini Otelą? Kaip jis su viskuo susijęs?

- Aš niekas, Aminata. Ne daug ką težinau. Esu tik marionetė šiame plane. Žaidime. Žinau, kad... Žinau, kad jis su Adriano noru tave paskyrė mums. Su tikslu tu buvai su mumis. Net kartais manau, kad Devonas, nors ir mano, kad turi kažkokią galią jų žaidime, deja, yra tik dar viena marionetė, - Julianas ėmė purtyti galvą ir verkti. – Buvo taip baisu. Jie iš manęs išsiurbė viską. Tai sugriovė man gyvenimą.

- Kas pavogė tavo galias? – Daneiris priėjo prie brolio.

- Tai jie. Siaubingi padarai. Vos likau gyvas. Bet jie minta tuo. Minta galia, - staiga Julianas nurimo, pažvelgė pirmą kartą per tiek laiko į brolį. – Labiausiai gaila, kad jos nepamatysiu. Mano Okeana. Nesusitiksime jūroje.

- Broli, aš pažadu. Aš pasistengsiu surasti tavo galią, - Daneiris puolė ant kelių prie brolio. Tuo tarpu aš bandžiau atsitraukti. Otelas su Adrianu? Negi jie išvien? Negi Otelas pasiuntė mane mirčiai? Tiesiai Adrianui į glėbį.

- Tu jos nerasi. Tai nebeįmanoma. Prašau, sudegink mano kūną ir įmesk į vandenyną. Ji pati suras mane.

- Aš pažadu, broli. Pažadu, - Daneiris ėmė kukčioti ir suėmęs Juliano ranką, nunarino galvą.

Tuo tarpu aš bandžiau pakilti nuo žemės. Sukosi galva. Šiaip ne taip atsistojau ir norėjau išeiti iš kambario.

- Aminata, - Juliano balsas mane sustabdė, - Jis suskirstė grupes ir pranešė Adrianui, kad savo dovaną pasiimtų, - ir tada mačiau kaip prie mano akių Juliano plaukai vėl įgavo rudą spalvą. O akys parudavo ir apsiblausė. Jo protas vėl aptemo. Paskutiniai galios likučiai paliko jo kūną.

Pasukau durų link. Sumirksėjau, tačiau tai negelbėjo ir vis tiek vaizdas liejosi, bet šiaip ne taip pavyko pasiekti duris ir išeiti.

Prisėdau prie sienos šalia ir atsirėmiau į ją. Galva sukosi. Tiek nuo per didelio minčių kiekio darėsi sunkiau, tiek dėl ką tik išsiurbtos galios. Jis paliko mane vos gyvą. Mano kūnas pats atsitraukė, nes pajuto, kad tuoj pražus. Tačiau net tai Julianui nepadėjo. Jam jau niekas nepadės.

- Aminata, - iš kambario išėjo Daneiris. Nusivalė ašaras atgalia ranka ir prisėdo šalia. Kelias minutes tylėjom, kol galiausiai tylą pats Daneiris ir nutraukė. – Žinai, iš vienos pusės tai ir yra Juliano išsilaisvinimas, - pasisukau į Daneirį, tačiau šis akis buvo nuleidęs į grindis. – Jis iš tiesų nemokėjo valdyti ugnies. Jau labai seniai tą pajuto, kad ugnis jam nepaklūsta, kad jį žeidžia ir jog niekada nebus kitaip. Aš valdžiau ugnį. Mes papildėme vienas kitą. Aš buvau jo taip trūkstama dalis. Kadangi puikiai valdžiau ugnį, galėjau lengvai sukelti iliuziją, kad tai jis valdo ugnį, - galiausiai Daneiris pažvelgė į mane. – Mes taip ilgai šią paslaptį slėpėm. Taip toli nuėjom... Keturių stichijų valdymas garantavo jam stichių valdovo sostą. Bet dabar... Dabar viso to netekome. O svarbiausia, jis pats neteko savęs. Stichiui gebėjimų praradimas... – Daneiris galiausiai neatlaikė. Ėmė nevaldomai verkti ir norėdama bent šiek tiek jį nuraminti, apkabinau jį.

Jutau jo skausmą. Mintis apie brolio būsimą žūtį. Man jo buvo labai gaila. Man buvo gaila ir Juliano. Nemaniau, kad jis nusipelnė tokio likimo. Tačiau jis pats manė visai kitaip. Ką tokio jis dar žinojo?

...pranešė Adrianui, kad savo dovaną pasiimtų...

Ką tai reiškė? Negi Otelas veikė išvien su Adrianu? Tačiau kokiu tikslu ir kokį žaidimą jie žaidė. Galiausiai pasidarė baisu vien nuo minties, kad taip arti laikiau savęs žmogų, apie kurį iš tiesų nežinojau nieko. Julianas jau nukentėjo. Daneiris taip pat. Dabar mano eilė.