VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XX

Adrianas vis nekantravo man kažką parodyti, todėl vos pabaigusi su jo maskuotę ir neturėdama kito pasirinkimo paklusau vaikinui ir sekiau paskui jį. Jau temo, tad mišku darėsi vis baugiau eiti. Vis galėjau girdėti įvairius keistus garsus nuo kurių mano kūnu pereidavo šiurpuliukai. Tačiau stebėdamasi Adriano ramumu, stengiausi ir pati išlikti rami.

- Kur tiksliai einame? - priėjusi arčiau prie Adriano, sušnabždėjau.

- Pamatysi. Manau, kad tau patiks ir tuo pačiu tai yra trumpiausias kelias, - mano nuostabai, Adrianas šypsojosi. Vien dėl šios šypsenos patikėjau, kad man patiks ir viskas bus gerai.

Nuėjus dar kelis šimtus metrų, oras staiga atšalo. Nors ir nebuvo vėjo, tačiau pasidarė šalta, kas privertė mane sudrebėti. Kuo labiau temo, tuo labiau temperatūra krito.

- Štai, paimk. Nebus taip šalta, - Adrianas iš savo krepšio ištraukė apsiaustą. Kadangi iš tiesų buvo vėsu ir mane krėtė drebulys, paėmiau apsiaustą. Padėkojau vaikinui ir apsigaubiau duotu drabužiu. Iškart pasidarė šilčiau. Pajutusi šilumą išsišiepiau ir atsipalaidavau, o Adrianas dėl tokio mano veiksmo nusijuokė.

Tolumoje tarp medžių išvydusi kažką šviečiant supratau, kad mūsų tikslas turėjo būti jau netoli. Vaikino žodžiai tai tik patvirtino.

- Jau prasidėjo, - vaikinas pažvelgė į dangų, o po to į tolumoje mirguliuojančią šviesą. Automatiškai ir aš žvilgtelėjau į dangų ir išvydau, jog iš dangaus ėmė kristi snaigės. Nusileidusios ant žemės jos netirpo, o į krūveles sulipusios snaigės neilgai trukus užklojo visą žemės paviršių.

- Koks metų laikas dabar? - stebėdamasi sniegu, paklausiau ir tik išsprūdus žodžiams, supratau, kaip kvailai turėjo tai skambėti. Juk turėjau žinoti metų laiką. - Tai atrodo neįprasta.

- Tai normalus reiškinys diarams. Kiekvienais metais, vasaros pabaigoje per pilnatį sninga, - vaikinas ištiesė ranką, taip sugaudamas snaigę. Jo rankoje ji vos tirpo. - Ši naktis laikoma ypatinga.

Priartėjus arčiau prie prieš tai matyto šviesos šaltinio supratau, kad tai buvo didžiulis laužas pievos viduryje. Kuo labiau artėjau prie tos vietos, tuo geriau galėjau girdėti moterišką balsą, kuris švelniai ir ramiai dainavo demonų kalba.

Sustojus prie įėjimo į pievą, galiausiai išvydau aplink laužą poromis šokančius diarus. Jie ritmingai šoko, o dauguma iš jų suplasdėdami sparnais pakildavo net į dangų. Ne tik jų kūnai judėjo pagal dainuojamą dainą, bet ir sparnai.

Negalėjau įžvelgti jų veidų. Laužo šviesa apšvietė tik juodus diarų plaukus ir baltas kaip sniegas moterų sukneles. Snaigės dideliais gabalais krito ant žemės paviršiaus ir tuo pačiu įstrigdavo tarp diarų plaukų, sparnų. Šokdamos poros buvo labai arti vienas kito ir nieko aplink save nematė. Tik vienas kitą.

- Nori pašokti? - išgirdusi klausimą sutrikau ir atitraukusi žvilgsnį nuo diarų pažvelgiau į vaikiną. Jis buvo ištiesęs ranką ir laukė, kol ją paimsiu. Laužas apšvietė pusę jo veido, taip išryškindamas jo veido baltumą, pilkas akis ir violetinį atspalvį įgavusį sumušimą ant skruosto.

- O jei mus pamatys? - sudvejavau.

- Šiems diarams dabar ne tai galvoje, o ir mums reikia pereiti į kitą pievos pusę. Čia trumpiausias kelias, - vaikinas šypsojosi.

Nedrąsiai dar kartą pažvelgiau į šokančius diarus ir iš tiesų išvydau, kad jie buvo lyg užburti. Jiems svarbiausia buvo šokis. Vėl pažvelgiau į Adrianą ir nedrąsiai paėmiau jo ranką. Vaikinas nieko nelaukęs ištempė mane į pievą.

Adrianas uždėjo savo vieną ranką man ant liemens, o aš savo ant jo peties. Jis prisitraukė mane arčiau savęs ir laisva ranka supynė mūsų pirštus. Lėtai pradėjome šokti. Jo rankos nebuvo tokios šaltos, kaip tikėjausi. Jis neturėjo diarams būdingo šaltumo, kas mane nustebino. Tai tik dar kartą patvirtino, jog šis Adrianas turi ir angelo pusę.

Akimirkai, žvelgdama į Adrianą, pamiršau viską. Pamiršau, jog esu De Vil. Medžiotoja. Apdovanotoji. Žmogus. Pamiršau net tai, jog esu ne iš šio laikotarpio. Žvelgdama į Adriano akis nieko daugiau aplink save nemačiau. Tik jį. Jis ir į mane žvelgė tokiu pačiu žvilgsniu. Šokome toliau.

Nebegalėjau net girdėti dainos. Atrodė, jog ji apgaubė mano kūną ir pradingo. Jaučiausi apsvaigusi. Adrianas stipriau pritraukė mane prie savęs. Iš jo akių galėjau matyti, kad jis taip pat buvo šiek tiek apsvaigęs.

Jis pasilenkė arčiau manęs ir žvilgtelėjo į mano lūpas. Nuo šio veiksmo kilstelėjau savo smakrą, o Adrianas dar labiau pasilenkė arčiau manęs. Negalėjau savęs valdyti. Mintys buvo tuščios, o kūnas nebepriklausė man. Užsimerkiau ir akimirkai pajutau kaip Adriano lūpos paliečia manąsias.

Staiga pajutusi kaip vaikinas atsitraukia nuo manęs, prasimerkiau. Adrianas ištempė mane iš pievos į miško gludūmą. Atsidūrusi miške pasijutau daug geriau. Mintys sugrįžo, galva nustojo suktis ir nebesijaučiau tokia apkvaitusi. Net kūnas atrodė ir vėl priklausė man. Sutrikusi nužvelgiau Adrianą. Akimirkai jį mačiau visai kitomis akimis. Net nenorėjau būti nuo jo atskirta.

Vaikinas tik šypsojosi. Akimirkai ir jis mane nužvelgė ne taip kaip visada. Galiausiai tik kilstelėjo galvą į dangų ir nusijuokė.

- Tai paveikė mane stipriau nei tikėjausi, - vaikinas sukikeno, o aš vis dar negalėjau atsigauti. Paliečiau savo lūpas. Galėjau prisiekti, kad prieš minutę jutau ir Adriano. Išraudau. Vaikinas nuleido galvą ir šįkart jo žvilgsnis pasikeitė. Žiūrėjo į mane įprastai.

- Šios žydinčio gėlės, - vaikinas parodė į pievoje augančias gėles, kurių prieš tai nepastebėjau. Jos augo ant žemės paklotės ir žydėjo dideliais ryškiai raudonais žiedais su baltais taškeliais. - Skleidžia aromatą nuo kurio mąstymas sulėtėja, tačiau paaštrėja jausmai. Tai padeda atsipalaiduoti ir suprasti, ar esantis diaras prieš tave yra tau skirtas. Dauguma diarų mėgsta susirinkti čia kartą į metus, jog įsitikintų, ar verta vienas kitam atiduoti širdį. Ar verta įsimylėti, nes diarai turi tik vieną galimybę pamilti, - vaikinas svajingai žvelgė tiek į gėles, tiek į šokančius diarus. - Gėlės visada žydi baltai, tačiau iškritęs sniegas jas priverčia nusidažyti raudonai ir skleisti tą aromatą.

Adrianas vėl pažvelgė į mane. Jo akys dėl pilnaties ir laužo šviesos spindėjo.

- Atleisk, kad pabučiavau tave. Nemaniau, kad tai nutiks, - stovėjau priešais Adrianą ir nieko negalėjau atsakyti. Gerklė lyg išdžiuvo, o galvoje ėmė suktis daugybę minčių.

- Tu kitoks, - tai buvo vieninteliai žodžiai, kuriuos galėjau ištarti ir jie buvo teisingi. Šis vaikinas stovintis prieš mane buvai visai kas kito nei tas Adrianas, kurį aš pažinojau. Šis vaikinas mane traukė. Jis atrodė toks tikras. Mano jausmai, mintys prie jo nesidalindavo į dvi grupes. O svarbiausia, aš juo pasitikėjau.