Buvau vėl toje šaltoje žiemos naktyje. Snaigės lėtai leidosi sukdamosi ratu taip paklodamas miško paklotę gausiu sniegu. Šio jau buvo pakankamai, jog prilėtintų mano žingsnius. Girdėjau vilkų staugimą ir urzgimą. Jie vyjosi mane.
Galiausiai vienas iš vilkų savo aštriais dantimis sugebėjo sugriebti man už kojos ir parversti. Neilgai trukus prisijungė ir kiti jo gaujos nariai ir visų iltys ėmė smigti į mano kūną. Vėl jutau nežmonišką skausmą apimantį mane.
Staiga atmerkiau akis, taip sugrįždama iš prisiminų į dabartį ir išvydau mišką. Šiandien buvo šilta diena, pro tankias medžių viršūnes prasiskverbdavo vienas kitas saulė spindulėlis. Galėjau girdėti už savęs žingsnius. Jutau tų padarų buvimą šalia. Žinojau, kad jie bando mane įtikinti, jog jie yra toli nuo manęs ir šitaip apsigaudama prarasčiau budrumą ir jie galėtų nepastebėti mane užpulti. Stovėjau prisiglaudusi prie plačio kamieno turinčio medžio. Mano kvėpavimas buvo ramus ir tolygus, todėl galėjau girdėti kiekvieną garselį aplink save.
Rankose laikomą kataną suspaudžiau dar stipriau, kai išgirdau padaro šnopavimą. Neilgai trukus užuodžiau dvėselienos ir puvėsio kvapus, o tai reiškė, jog būtybė jau netoli. Galiausiai pasirodė ir pats mortemas praeidamas pro medį už kurio buvau pasislėpusi. Maniau, kad jis taip ir praeis, tačiau jis sustojo. Suspaudžiau kataną dar stipriau. Šis vilkėjo apdriskusius kruvinus drabužius, buvo žemo ūgio ir susikuprinęs. Mortemas pauostė orą ir išvydusi, jog jis bando atsisukti į mano pusę, greitai ištraukiau turėtą ginklą už diržo juosmens. Nieko nelaukusi nusitaikiau ir iššoviau jam į kaklą kulką su migdomaisiais. Padaras iškart sukrito palei mano kojas.
Net nespėjus man pasijudinti iš savo vietos, prie manęs prisigretino kitas mortemas. Šis sugriebė mane už rankos ir norėjo įkasti į ją. Padaras buvo labai alkanas. Jo burna buvo aplipusi krauju ir turėjo tik vos kelis iltinius dantis. Šis su kita ranka užsimojęs perrėžė mano ranką, o aš tuo tarp su katana perrėžiau jam šoną. Padaras suklykė iš skausmo ir pasinaudojusi jo silpnumo akimirka, stumtelėjau jį į medį. Nieko nelaukdama nutaikiau ginklą į mortemą ir iššoviau migdomuosius.
Greitai mintyse suskaičiavau visus šiandien sutiktus mortemus, taip įsitikindama, kad tai buvo paskutinis. Palikusi tuos du padarus gulėti užmigdytus, pasukau išėjimo iš miško link.
Sužinojusi apie tokius egzistuojančius padarus kaip mortemas, iškart supratau, kad praeityje De Vilu kalėjime matyta būtybė vardu Faunas, iš tiesų buvo šios kilmė. Šie padarai mito krauju, dvokė puvėsiais ir dvėseliena, o negavus kurį laiką kraujo, jiems oda imdavo kristi nuo kaulų. Mortemai turėjo ilgus aštrius dantis ir nagus. Ne patys mėgstamiausi padarai, bet dažnai jie nebūdavo labai stiprūs ir visi pasižymėjo gan žemu ūgiu. O šitie, su kuriais teko kovoti, buvo gan silpni, nes kraujas, kuriuo juos maitindavo būdavo gyvūnų ir tik nedideliais kiekiais.
Staiga ne taip padėjusi koją nykstelėjau ją ir vos nesuklupau. Prieš akis iškart iškilo ta šalta žiemos naktis, kai grįžau iš praeities. Kai vilkai mane norėjo sudraskyti, o vienas iš jų paliko didžiulę žaizdą ant kojos, kurios pasėkmės jausdavosi dar iki šiol. Norėjau pasilenkti ir pažiūrėti į žaizdą, kai staiga skaudžiai buvau pargriauta ir pajutau, jog kažkas sunkaus prispaudžia mane prie žemės.
- Turi visą laiką būti budri, - prieš save išvydau Otelo veidą.
- Atlikau užduotį. Visi dešimt mortemų liko nukenksminti.
- Atlikai, bet klausimas ar išlaikei, - Otelas rimtu veidu stebėjo mane. Pasimuisčiau, nes norėjau ištrūkti, tačiau šis tvirtai laikė mane priglaudęs prie žemės ir supančiojęs abi mano rankas. - Mortemai užmigdyti, bet ne negyvi.
- Taip, bet juk sakiau, kad aš jų nežudysiu, - Otelas atitraukė savo rankas nuo mano, taip jas išlaisvindamas ir galiausiai nusišypsojo.
- Išlaikei. Pasirodei puikiai, - Otelas nulipo nuo manęs ir atsistojęs ištiesė ranką, jog padėtų man atsistoti. Pasinaudojusi pagalba pagaliau vėl stovėjau ant kojų. - Dabar esi laisva, nes atsiskaitei visas užduotis ir gali džiaugtis likusiomis vasaros dienomis.
YOU ARE READING
VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)
FantasyNuo to laiko, kai Aminata matė Devoną, Adrianą ir Julianą paskutinį kartą, praėjo daugiau nei pusę metų. Broliai kartu su stichiu pradingo kaip į vandenį. Aminatą sugrįžusią iš kelionės užpuolė vilkai ir ši patyrusi stiprų galvos sutrenkimą, pateko...