VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XVI

Ryte prabudau nuo saulės spindulių šviečiančių į veidą. Akimirkai pasijutau lyg namuose, tačiau išvydusi patalpą, kurioje miegojau, pašokau iš lovos. Užplūdus vakarykščiams prisiminimams nurimau ir atsisėdau ant lovos. Tinkamai susivokusi kur esu pakilau iš lovos ir pažvelgiau pro langą. Pro jį matėsi tik miškas, saulė ir prie jos artėjantys juodi debesys, grasinantys prapliupti lietumi.

Nuėjau nuo lango ir susiradusi vakarykščius Avos duotus drabužius, persirengiau jais. Apačioje girdėjau triukšmą, tad nieko nelaukusi brūkštelėjau per plaukus pirštais, taip bandydama juos šiek tiek prašukuoti, ir nulipau į apačią. Jau lipdama laiptais išvydau Devoną ir Neroną sėdinčius prie stalo. Jų mama taip pat buvo netoli.

- Labas rytas, Aminata. Tikiuosi tavęs neprikėlėme, - Ava išvydusi mane prabilo.

- Tikrai ne, - atsakiau jai nusišypsodama.

Tuo tarpu Devonas ir Neronas greitai suvalgę paskutinius maisto likučius pakilo nuo kėdžių ir atsisveikinę su Ava išskuodė pro duris.

- Ar tu alkana? Galėčiau kažką paruošti.

- Nesu alkana, - Ava susigėdusi žvilgtelėjo į tuščias Nerono ir Devono lėkštes, kuriuose buvo likę tik kraujo likučiai.

- Jūs žmonės tikriausiai nevalgote žalios mėsos, - Ava greitai ėmė rinkti nuo stalo lėkštes.

- Dauguma mūsų nevalgo, - atsakiau jai kuo maloniau. Žinojau, kad diarų vienas pagrindinių patiekalų buvo žalia mėsa. Kadangi prie kraujo jau buvau pratusi tai ir matytas vaizdinys lėkštėse manęs nesutrikdė.

- Prisiminiau, kad Adrianas norėjo su tavimi pakalbėti. Jis dabar lauke. Gali pas jį nueiti, - Ava susigėdo dar labiau. Jai buvo labai nesmagu dėl jos ne tik krauju išteptų indų, bet ir dėl kruvinų rankų ir stalo. Tad nebenorėsi jos daugiau trukdyti ir versti jaustis nesmagiai, išėjau į kiemą.

Lauke buvo vėsu, tad džiaugiausi, kad mano suknelės rankovės buvo ilgos, o ir pats suknelės sijonas siekė žemę.

Iš po namo kampo pamačiau Adrianą einanti link tvoros. Jis išvydęs mane stabtelėjo ir atpažinęs galiausiai mostelėjo ranka, taip kviesdamas ateiti. Paklususi nuskubėjau vaikino link. Tik priėjusi arčiau išvydau, ką jis veikė. Adrianas rankoje laikė kibirą, kuriame buvo keli mėsos gabalai ir prie jo, už kitos tvoros pusės, artinosi man nežinomos kilmės būtybės.

Išsigandusi net sustojau. Tai buvo lyg arklius-paukščius primenantys padarai. Jų visa kaulų struktūra buvo aptraukta oda, todėl puikiai galėjau įžvelgti kiekvieną jų kaulelį. Jie man labiau priminė arklius, tačiau sparnai ir snapai neleido jų pavadinti arkliais.

- Nebijok, jie nepavojingi, - Adrianas išvydęs mano nuostabą ir baimę, bandė mane nuraminti.

- Kas tai? - su lyg mano žodžiais Adrianas paėmė iš kibiro vieną mėsos gabalą ir mestelėjo vienai iš aptvare esančiai būtybei. Po to ėmė dalinti ir kitom. Jų iš viso buvo trys: du suaugę paukščiai-arkliai ir vienas mažas.

- Tai testraliai. Jų mūsų krašte labai daug, - Adrianas sumaitinęs visus mėsos gabalus, nusiplovė ir nusivalė medžiagos skiaute rankas. - Jie draugiški, tad prieik arčiau.

Nors testralių dydis mane gąsdino, tačiau paklusau Adrianui ir priėjau arčiau. Atsistojau šalia vaikino prie pat tvoros. Testraliai net nekreipė į mane dėmesio ir ramiai sau valgė, tačiau staiga vienas jų pakėlė galvą ir pažvelgė į Adrianą. Išpūtė oro gūsų į diarą ir priėjo arčiau. Adrianas paglostė jį.

- Nori paglostyti? - sulig vaikino pasiūlymu, testralis atsisuko į mane. Žiūrėjo tokiu ramiu žvilgsniu, kad net nepajutau kaip ištiesiau ranką ir paliečiau jį. Jo oda buvo lygi ir švelni, tačiau galėjau jausti kiekvieną kaulo iškylimą.