VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

VIII

Vos ryte pramerkusi akis mane iškart užpuolė vakarykščiai įvykiai. Vėl prisiminiau Daneirio prisipažinimą dėl užduoties, Otelą, Samuelį ir Nikolą Silversus. Užsidengiau galvą pagalve, nes ją dėl visų plūstančių prisiminimų pradėjo skaudėti.

Labiausiai ramybės nedavė mintis, kad Samuelis ir Nikolas buvo užpulti. Užpuolimai tapo jau per daug įprastais tarp medžiotojų. Šią vasarą taip pat buvo užpultas ir nužudytas Samuelio Silverio brolis, kuris užėmė aukštą vietą medžiotojų taryboje. Iš pradžių dėl jo užpuolimo įtarė vilkus, nes jį rado sudraskytą iki tiek, kad jo net nebuvo įmanoma pažinti. Ištyrus mirties priežastį paaiškėjo, kad jis buvo nunuodytas. Vyras jau buvo nebegyvas, kai jį vilkai draskė.

Prieš daugiau nei metus, vasara, prieš pat mano ėjimą į akademiją žuvo du kandidatai į vado poziciją. Vienas jų buvo iš Alarų, o kitas iš Hantų. Dėl jų mirties mano įpėdinės pozicija iš aštuntos pakilo į šeštą, nes šie buvo prieš mane. Juos užpuolė mantikora: vienas iš jų mirė dėl mantikoros nuodų, o kitas buvo negyvai jos subadytas.

Taip pat daugiau nei prieš du metus žuvo įpėdinė buvusi trečioje vietoje. Ji buvo De Vil, mano pusseserė - vieno iš mano tėvo vyresniojo brolio dukra. Šios mirties aplinkybės nebuvo aiškios. Iš pradžių ji dingo, o po to ją rado išmestą į krantą ežere, kuris buvo prie vieno iš naujųjų De Vilų dvarų.

Praeitais metais buvo pasikėsinta į Madeleinos Demar gyvybę per mokslų metų pradžios šventę. Tai buvo ta pati ragana, kurią išgydžiau. Jos užpuoliko niekas taip ir nerado.

Šios visos mirtys ir užpuoliai kėlė įtarimą, tačiau taryba nieko dėl to nesiėmė. Nebuvo nieko už ko jie galėtų užsikabinti ar apkaltinti ką nors, todėl didelio dėmesio tam neteikė. Jiems nelabai rūpėjo, kad keistai mažėjo įpėdinių sąrašas. Vietoj to taryba tiesiog pildydavo sąrašą naujais įpėdiniais ir keisdavo vietomis senus.

                                     ◇

- Aminata, sėsk šalia mūsų, - per pietus ieškodama vietos, kur galėčiau prisėsti, išvydau Atėnę kviečiančią mane. Ji sėdėjo su Eride ir dar keliais savo draugais, kurie įnirtingai apie kažką diskutavo.

- Labas, - Eride vos man prisėdus pasisveikino.

- Sveika.

- Kur dingai šiandien ryte? Prabudusios tavęs neradome, - Atėnė įtarimo kupinu žvilgsniu nužvelgė mane.

- Buvau treniruočių salėje. Anksti prabudau ir nebegalėjau užmigti, - ryte prabudusi iš tiesų nebegalėjau užmigti. Persirengusi patogiais drabužiais nuėjau į salę ir ten treniravausi. Tai padėjo surikiuoti mintis.

- Jau maniau, kad turi kažką dėl ko verta išsėlinti iš savo kambario ryte, - Atėnė suktai nusišypsojo.

- Tikrai ne, - nusijuokiau ir kaip tik išvydau Otelą valgykloje. Šis kalbėjosi su vienu iš mokytoju.

- Beje, norėjau paklausti kaip Ijanas? - suklusau išgirdusi savo buvusio geriausio draugo vardą.

- Kiek žinau gerai. Jis įstojo į Venandi akademiją.

- Venandi? - Atėnė sutriko. - Argi ten ne ta pati mokykla, kuri apmoko tik medžiotojus?

- Taip, ta pati.

- Bet jie ten... - Atėnei trūko žodžių.

- Žiaurūs?

- Taip. Toje akademijoje jie vis dar iki šiol sumedžioja, kankina ir žudo antgamtines būtybes. Kodėl jis ten įstojo?

- Nežinau. Ijanas labai pasikeitė - jo nebeįmanoma pažinti. Jau daug mėnesių nebendraujam.

- Negaliu patikėti. Dar kartu praeitais metais nerimavome dėl tavęs, kai tu pradingai. Nors... - Atėnė staiga nutilo ir susimąstė.