VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

X. Monstrais tampama

MONSTRAIS TAMPAMA, O NE GIMSTAMA

AVA
Aš buvau Diarė. Johano žmona. Devono, Adriano ir Nerono motina. Nusidėjėlė. Moteris, kuri pamilo angelą. Diarų priešą. Motina, kuri pagimdė angelo vaiką.

Pažvelgiau į kitų diarų laikomą Neroną ir Devoną. Jų akyse mačiau baimę. Neronas pasikukčiodamas verkė. Jis nesuprato kas vyksta ir dėl to jam buvo baisu. Devonas žvilgčiojo tai į mane, tai į visai netolį manęs klupantį kitų diarų sulaikytą Adrianą. Šis dėl nupjauto sparno buvo visai be jėgų. Nei verkė, nei šaukė, net neatrodė, kad kvėpuoja. Kraujo bala aplink jį vis didėjo. Jo kelnės dabar buvo permirkusios jo paties krauju.

- Tėve, prašau, nedaryk to, - mano nuostabai, Devonas ėmė šaukti ir bandė ištrūkti iš jį laikančių diarų. Tačiau Johanas į jį net nekreipė dėmesio.

Išgirdau sužvangant peilio ašmenims ir prieš mane netrukus atsistojo Johanas. Nepakėliau galvos, o tik žiūrėjau į jo krauju aptaškytus batus.

- Ar gailėsies dėl savo padarytos klaidos pagimdydama benkartą nuo angelo? - išgirdusi šleikštulį man kelintį Johano balsą, pakėliau į jį akis.

Jo veidas ir marškiniai buvo aptaškyti Adriano krauju. Jo akyse mačiau žiaurumą, šaltį ir vėl prisiminiau, kaip visą savo gyvenimą man teko kentėti. Nekenčiau jo. Visa savo širdimi nekenčiau. Padariau tokią klaidą su juo susidėdama. Vienintelį gerą dalyką, kurį jis padovanojo šiam pasauliui ir man tai buvo Devonas ir Neronas.

- Vienintelio dalyko, kurio gailiuosi, - su neapykanta prabilau, - jog nenužudžiau tavęs, kai turėjau progą, - nusišypsojau.

Mačiau kaip Johano veidas persikreipia iš pykčio ir neilgai trukus jis užsimojo katana. Žinojau, kad šįkart užmerksiu akis visam laikui.

ADRIANAS. 19 metų. Pusę metų po Margaretos mirties.
Išgirdau Devono šauksmą ir Nerono širdį veriantį verkimą. Šiaip ne taip priverčiau save sukaupti visas jėgas ir atmerkti akis. Tai ką išvydau, po to visam laikui įstrigo mano galvoje.

Mano mama gulėjo ant žemės, jos galva buvo metru atstumu nuo jos. Pakraupau nuo tokio vaizdo ir pajutau, kaip širdį suspaudžia skausmas. Mano mama. Mirusi. O šalia jos stovėjo Johanas su kruvina katana. Šypsodamasis stebėjo mamos kūną.

Akimirkai manyje sukilo viskas. Visi mano kažkada jausti jausmai. Tėvo mušimai, neapykanta, baimė, jog mano prigimtis atsiskleis, akademija, Margaretos mirtis, o dabar ir mamos mirtis. Visai tai mane užplūdo.

Nepamenu, kaip išsilaisvinau iš grandinių, bet pirmiau užmušiau mane laikiusius diarus. Nebuvo sunku, kadangi jie net nesitikėjo mano išsilaisvinimo. Tėvas taip pat.

Tada viskas įvyko taip greitai, kad negaliu prisiminti visko gerai. Puoliau tėvą, mačiau siaubą jo akyse, o po to, kai sukišau ranką į jo širdį, akyse buvęs siaubas persimainė į skausmą. Taip ir sustingo veidas iškreiptas skausmo, kai ištraukiau širdį. Turėdamas jo širdį savo rankose pirmą kartą gyvenime pajutau laisvę.

Tada net nepajutau, kaip išsikviečiau vilkus. Jutau kaip visi stebėję šį reginį diarai sunerimsta dėl matyto reginio ir pradedančių rinktis vilkų. O jie turėjo dėl ko sunerimti.

   ◇

ATEITIS (autorės pozicija)
Visas nuodėmių miestas skendėjo kraujyje. Daugybę kūnų ir tik keliems pavyko iš jo ištrūkti gyviems. Miestas, kuriame gyveno diarai didžiuliais sparnais, išnyko. Ir dėl to buvo kaltas du vyresnieji Avos vaikai.

Adrianas vaikščiojo tarp kūnų, kurie dar visai neseniai buvo gyvi. Stebėjosi, jo vilkų padarytu darbu. Sustojo prie vieno iš kūno, kuris mėgdavo nuolatos sunkinti gyvenimą jam ir jo broliui. Pritupė prie jo ir žvilgtelėjo į jo be gyvybes akis. Jis nusipelnė to, dingtelėjo Adrianui galvoje.

Adrianas atsistojo, žengtelėjo ant pakylos, kur tįsojo jo tėvo kūnas. Taip ir užstrigo jo žvilgsnis perkreiptas iš skausmo. Šalia jo gulėjo jo ištraukta širdis.

Vaikinas ieškojo savo nukirsto sparno, tačiau niekaip negalėjo rasti. Atrodė, jog pilką didžiulį sparną turėtų būti taip lengva rasti, tačiau jis niekaip jo nerado. Nesuprato, kur tėvas jį paslėpė, kad dabar jo nebuvo įmanoma rasti.

Adrianas kilstelėjo galvą, kur šalia žemės gauburėlio stovėjo jo broliai. Devonas buvo apsikabinęs Neroną, o šis kukčiojo. Jis puikiai suprato, kad mamos nebėra. Adrianas nuėjo brolių link ir priėjęs įrėmė žvilgsnį į vietą, kur neseniai jie patys palaidojo savo motiną. Jis juto kaip širdį suspaudžia vien nuo minties, kad jie niekada daugiau jos nepamatys, tačiau jausmai rimo ir po truputį nyko. Jis pamena, kaip jautėsi, kai pamatė, jog jo mama mirė, o tada prisimena tą ramumą ir išsilaisvinimą, kai mirė jo tėvas. Ir po to karto jis nieko nebejuto. Jausmai išsijungė. Lygiai taip pat kaip ir po Margaretos mirties.

Viską, ką dabar jautė Adrianas, buvo tuštuma. Nieko daugiau. Tačiau šalia tuštumos juto ir artėjantį sužvėrėjimą. Tačiau jis jį nustumė. Jis buvo stipresnis nei tas sulaukėjimas. Jis žinojo, kad tiek mirčių stipriai paveikė jį ir jus jautė savyje artėjančią beprotystę. Jis po truputį virto seru.

Adrianas buvo dar toks jaunas, tačiau jau juto tą siaubingą jausmą, kurį suteikdavo virtimas seru. Tačiau šią akimirką Adrianui jis buvo net malonus palyginus su tuo jausmu, kurį tektų jausti dėl netekties. Tad jis jautėsi gerai. Atsitiesė ir nužvelgė brolius. Žinojo, kad dabar pirmiausia turi jais pasirūpinti, o po to sugrįžti prie sparno paieškos.

Adrianas pritūpė prie Nerono ir pakvietė jį. Neronas nusivalydamas ašaras šoko broliui į glėbį. Adrianas pakėlė jį ir kartu su Devonu jie išėjo iš šio miesto.

Praėjus kuriam laikui ir užaugus Neronui, broliai ir toliau stengėsi kartu išlikti. Deja, pirmasis atsitraukė Neronas. Sukūrė šeimą, o vyresniųjų brolių gyvenimas jam netiko. Jis nenorėjo net justi tos tuštybės, kurią suteikdavo širdies išplėšimas gyvai būtybei. Jis bendravo su broliais, tačiau nebe taip artimai.

Tuo tarpu Devonas su Adrianu tapo neišskiriami. Devonas visada buvo šalia Adriano. Kaip jis prisidėjo prie miesto išnaikinimo, taip ir prisidėdavo prie kitų Adriano planų. Tačiau žinoma einant šimtmečiams, Devonas vis dažniau pastebėdavo koks Adrianas darosi nevaldomas. Tai jį gąsdino ir jis stengėsi laikytis toliau nuo brolio, bet vis tiek jam padėdavo, kai šis paprašydavo pagalbos.

Viskas pasikeitė, kai Adrianas sužinojęs apie Aminatą De Vil, atgavo viltį, kad susigrąžins sparnus. Nors Devonas nenorėjo prasidėti su jokia kilminga šeima, tačiau įtikintas Adriano, galiausiai pakluso jam. Tikėjo, kad sparnas išgelbės jo brolį. O šio Adrianui trūko beprotiškai. Jis juto, kad atgavęs savo angelišką sparną, atgaus ir save. Tikėjo, kad tai sušvelnins jo virtimą seru. Juk vis dėl to monstrais tampama, o ne gimstama. Tačiau po tiek žudynių, argi galėjo dar būti vilties Adrianui?

Žinau, kad labai ilgai nekėliau dalių, tačiau tikiuosi susigrąžinti bent dalį skaitytojų, kurie vis dėl to nori sužinoti, kaip pasibaigs ši istorija. Planuoju per šią vasarą parašyti ją iki galo. Tad tikrai žadu dažnesnio dalių įkėlimo. Šis istorijos nukrypimas dešimties dalių parašiau su tikslu norėdama daugiau papasakoti apie Adriano gyvenimą, jo šeimą. Norėjau parodyti jo pačią pradžią. Nežinau, ar toks rašymo būdas geras, bet norėjau kažkaip visa tai įtraukti į vieną istoriją. Nenorėjau jam rašyti naujos istorijos, kadangi buvo svarbūs tik keli epizodai iš jo gyvenimo. Sekančioje dalyje sugrįšime prie Aminatos ir jos istorija tęsis toliau. Būtinai lauksiu pastebėjimų, nes šiek tiek sunkiau yra rašyti po tokios didžiulės pertraukos nerašymo. :)