VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XV

Visiems pavalgius Ava nugynė vaikus į lauką paskutiniams vakaro darbams. Tik vienas Adrianas pasiliko, nes nurinkinėjo nuo stalo indus. Buvo keista jį matyti atliekantį įprastus darbus, o ne kovojantį už savo gyvybę.

- Turiu tau kelis klausimus. Man reikia įsitikinti, kad tu nekeli pavojaus mano šeimai, - Ava prisėdo priešais mane ir nuožmiu žvilgsniu nužvelgė.

- Suprantu, - buvau pasiruošusi bet kam.

- Adrianas pasakojo, kad tave rado miške. Tad ką tu veikei diarų miške būdama žmogus ir dar taip netoli Nuodėmių miesto? - vis dėl to buvau teisi dėl Nuodėmių miesto. Iš tiesų šis miestas buvo visai netoli, o ta diarų grupuotė, užpuolusi mane, buvo iš to miesto.

- Pasiklydau.

- Pasiklydai? – Ava pakartojo mano žodžius, o jos veide įžvelgiau abejonę.

- Mane užpuolė. Stichis. Jis vijosi mane iki pat šio miško. Nežinojau kur bėgau, tad galiausiai pasiklydau, bet pasisekė pabėgti nuo stichio. Tačiau vėliau mane užpuolė diarų grupuotė ir jei ne jūsų sūnus tai manęs čia seniai nebebūtų, - buvau rami. Net pati stebėjausi savo gebėjimu išlikti rami. Žodžiai plūdo iš manęs taip, lyg kalbėčiau tiesą.

- Tu daug žinai apie antgamtines būtybes, - Ava šio dalyko manęs ne klausė, o labiau teigė.

- Taip, žinau. Mano mama buvo pakvaišusi dėl antgamtinių būtybių, o tai ją nuvedė į pražūtį, - šįkart iš dalies sakiau tiesą. Mano balsas tariant šiuos žodžius sudrebėjo, bet ne dėl to, jog melavau, o dėl to, nes tai buvo skaudi tiesa. Mano biologinę motiną iš tiesų į pražūtį nuvedė jos meilė antgamtiniam būtybėm, o ypač diarams. Prisipažinsiu, bijojau ir sau tokio likimo. Tačiau jaučiami jausmai Otelui man lyg tvirtino, kad galbūt nenueisiu savo biologinės motinos keliu. Kad galbūt, esu ne tokia kaip ji.

- Man labai gaila dėl to, - Avos veidas sušvelnėjo. Ji gailiai nužvelgė mane ir atsisuko į stovintį sūnų. – Adrianai, nueik padėti savo broliams.

Adrianas pakluso motinos įsakymui ir susiruošė eiti. Prieš jam išeinant pažvelgiau paskutinį kartą į jį ir išvydau, kad jis taip pat stebėjo mane. Jis žiūrėjo tokiu žvilgsniu, kad atrodė, jog permatė mane kiaurai. Atrodė, kad kažką žinojo apie mane, tik kažkodėl nieko nepasakė motinai, o tai gąsdino mane dar labiau. Jam išėjus Ava ir vėl prabilo:

- Ar tu esi magė?

- Taip.

- Kokia tavo magija?

Jai paklausus užtilau. Nežinojau, ar turėčiau jai tai sakyti. Apdovanotieji yra medžiojami ne tik laikotarpyje kuriame gyvenu aš, tačiau ir praeityje juos medžiodavo. Netgi labiau nei dabar. Apdovanotieji būdavo medžiojami visų padarų ir naudojami įvairioms apeigoms, o raganiai ir diarai išplėšdami apdovanotiesiems širdis trokšdavo prailginti savo gyvenimą, susigrąžinti jaunystę. Ava galėjo laisvai pasinaudoti manimi ir iš to būtų gavusi daugybę naudos.

- Nebijok, nieko tau nedarysiu ir niekam tavęs neįduosiu. Pasitikėsiu tavimi, jei tu pasitikėsi manimi, - Ava pastebėjusi mano tylą prabilo.

- Gebu perimti kitų žaizdas sau, taip juos išgydydama, - galiausiai po kelių minučių tylėjimo prabilau.

- Tai naudingas gebėjimas.

- Taip. Tik kartais kiti netinkamai supranta mano galią ir nesuvokia, kad kitų gydymas kenkia man pačiai.

- Žinai, mano sūnus Adrianas ilgai mane įkalbinėjo sakydamas, kad tu nesi priešė ir tau iš tiesų reikia pagalbos, - Ava pakilo nuo stalo ir priėjusi prie lango žvilgtelėjo pro jį. - Tai privertė mane pakeisti požiūrį į tave kaip į žmogų, - Ava nusuko žvilgsnį nuo lango ir pažvelgė į mane savo tamsiomis kaip naktis akimis. - Nes mano sūnus retai kuo pasitiki, tad šis jo įsitikinimas tavo ne pavojingumu rodo, kad esi kitokia.