VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

III. Monstrais tampama

NEMALONI PATIRTIS

ADRIANAS. 9 metai
Sėdėjau ramiai ant akmens. Norėjau padėti Devonui dažyti mano sparnus, tačiau mano rankos buvo vis dar per trumpos, kad tai padaryčiau, o ir sparnai per maži, kad susilankstytų.

Devonas vėl sudejavo iš skausmo ir akimirkai nustojo dažyti. Kelias sekundes užsimerkęs giliai kvėptelėjo ir nurimęs vėl ėmėsi sparnų dažymo.

- Vėl skauda sparnus?

- Taip. Kodėl taip skauda?

- Nežinau. Man neskaudėjo, kai jie augo, bet mama sako, kad tau taip skauda dėl to, nes tavo sparnai vėlavo išdygti ir dabar jie auga daug greičiau nei turėtų.

Devonas dėl mano žodžių tik dar labiau sudejavo. Pabaigęs dažyti sparnus prisėdo šalia manęs ant akmens.

- Jau geriau turėčiau pilkus sparnus, kuriuos reikia dažyti nei juodus, bet taip skausmingai augančius, - Devonas susigraudino. Jam iš tiesų be proto skaudėjo sparnus. - Kada įdomu galėsime sugrįžti namo?

- Kai pakvies mama, - pasiėmiau dubenėlį su dažais ir pamirkęs teptuką ėmiau juo dažyti savo ranką. Stengiausi uždažyti kiekvieną rankos lopinėlį, nes mama visada kartodavo, kad reikia uždažyti kuo geriau, jog niekas nesuprastų, kad mano rankos nėra juodos.

AVA
Laikiau savo trečią sūnų rankose. Jis ramiai miegojo ir net bijojau pajudėti, kad tik jis neprabustų. Atrodė, kad galėčiau į jį žiūrėti ir žiūrėti. Prisiminusi, kad į lauką išsiunčiau Devoną ir Adrianą, lėtai paguldžiau mažylį į lovą. Atsistojusi išėjau į kiemą. Vaikus radau prie testralių aptvaro esančio akmens. Adriano sparnai jau buvo uždažyti ir dabar jis iš visų jėgų stengėsi juodais dažais uždengti rankas.

Mane pamatęs Devonas pakilo nuo akmens ir puolė man į glėbį. Nors ir šiek tiek jaučiausi vis dar pavargusi, tačiau Devonas jau tiesė į viršų savo rankas. Pakėliau jį nuo žemės ir šis tuoj pat apsikabinęs mane per kaklą prisiglaudė. Paglosčiau jo nugarą.

- Skauda sparnus? - paklausiau. Devonas sumurmėjo. Adrianas pakilo nuo akmens ir ištiesė rankas į mane.

- Nudažiau kaip ir liepei, - Adrianas išsišiepė.

- Šaunuolis. Eime atgal namo. Galite jau pamatyti savo brolį.

Devonas išgirdęs apie brolį, šiek tiek atsitraukė nuo manęs.

- Pagaliau! - šūktelėjo ir stryktelėjo lauk man iš glėbio. Net nepastebėjau, kaip jis jau pradėjo bėgti namo link. - Aš būsiu pirmas, kuris pamatys brolį, - dar šūktelėjo jis pavėjui.

Adrianas susiraukė ir taip pat pasileido bėgti. Neilgai trukus jis jau spėjo pasivyti brolį. Nusijuokusi surinkau dažus ir nusekiau paskui vaikus.

- Jis toks raudonas.

- Ir toks mažytis.

- Tylus.

Vos įėjusi į namus, išgirdau vaikų komentarus. Jie abu buvo prisėdę prie broliuko lovytės ir stebėjo jį. Matėsi, jog bijojo net pakvėpuoti.

- Galime jį paliesti? - mane išvydęs Adrianas, paklausė.

- Žinoma, - nusijuokiau.

Stebėjau kaip vyriausias sūnus ištiesę vieną pirštuką ir paliečia kūdikio rankytę. Po to su pirštuku paglostė.

- Jo dažnai nenusivalo, - Adrianas atrodė nusiminęs, o aš dėl šių žodžių susigėdau. Žinojau, kad jau seniai buvo laikas jam papasakoti viską. Jis turėjo greitai išeiti į mokyklą, tad turėjo žinoti, kokie pavojai jo laukia.