VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XII

- Aminata, ar tau viskas gerai? – prie manęs priėjo Otelas. Jis švelniai palietė mano ranką, taip sugrąžindamas į realybę. Su jo palietimu dingo ir netekties jausmas. Manyje vėl liko tik mano emocijos.

- Taip, - linktelėjau lyg norėdama dar kartą patvirtinti. – Man viskas gerai. Kas ką tik tai buvo? - žvilgtelėjau į abu vaikinus. Mano nuostabai Bleikas klausiamu žvilgsniu tyrinėjo mane. Net neįsivaizdavau, kas dėjosi jo galvoje. Ir nenorėjau žinoti. Iš po šio įvykio nebenorėjau daugiau lįsti į kitų galvas. Nebenorėjau matyti jų vidaus, nes pasirodo kitų būtybių emocijos buvo tiesiog nepakeliamos, nors jos ir nebuvo mano.

- Ji bandė tave valdyti, - Otelas nužvelgė Lilitą stovinčią ant pakylos su keliais mokiniais. Dauguma kitų mokinių, kurie nepažinojo Devono, pradėjo skirstytis. Otelas atsisukęs į mane paėmė už rankų ir ėmė jas apžiūrinėti. - Ji nestipriai dar tave paveikė.

Tik dabar nusprendžiau pažvelgti į savo rankas, tačiau dėl pamatyto vaizdo kūnu perėjo šiurpas. Ant mano rankų vis dar buvo keletas tamsių storų venų. Rankos buvo baltos, o tai dar labiau išryškino mėlyną jų spalvą.

- Neskauda?

- Ne, - pakėliau akis į Otelą, kuris mane stebėjo susirūpinusiu žvilgsniu.

- Eime išsiaiškinsime, ko valdytojams iš tiesų reikia, - šone stovintis Bleikas priminė apie savo egzistavimą ir nelaukęs per ilgai Otelo pradėjo eiti valdytojų link.

- Dėl vakar, - Otelas pasilenkęs sušnabždėjo man į ausį. - Norėjau pasakyti, jog tikiuosi tu negalvoji, kad tarp manęs ir Atėnės kažkas yra.

- Aš ir negalvoju, - pasakiau tai žiūrėdama jam į akis ir pirmą kartą jo akyse įžvelgiau kažką tokio, ko man dar nebuvo tekę matyti. Jo akys akimirkai pasikeitė, bet taip nepastebimai ir greitai, kad net suabejojau, ar man nepasivaideno. Galiausiai Otelas paleido mano ranką, nužvelgė mane paskutinį kartą ir apsisukęs nuėjo paskui Bleiką.

Ar tikrai taip nepagalvojau?

                                     ◇

Kitą rytą prabudau anksti. Vos pramerkusi akis iškart prisiminiau, jog šiandien ta diena, kai su Daneiriu iškviesime angelą. Jaudinausi, tačiau ir nekantravau. Šiandien vis dar turėjome kelias pamokas iki tol, kol prasidės šventė, tad nieko nelaukdama susiruošiau ir išskubėjau į jas. Vis tiek žinojau, kad Atėnė dar ir toliau stengsis mane ignoruoti, tad palikau ją ramybėje, nes atvirai, nežinau ko jos ir būčiau klausiusi. Vis tiek visi melai anksčiau ar vėliau išaiškėja, tad dabar protingiausia buvo susitelkti ties šiandienine užduotimi.

Atėjau gan anksti į klasę ir mano nuostabai pamačiau joje jau sėdintį Daneirį. Pasisveikinau su klasėje sėdinčia mokytoja ir nieko nelaukusi susiradau savo vietą. Mokytoja neužilgo paliko klasę ir vos jai uždarius duris, Daneiris pakilo iš savo vietos ir prisėdo šalia manęs.

- Tikiuosi nepamiršai šiandienos plano.

- Nepamiršau, - Daneiris šiandien atrodė šiek tiek geriau nei įprastai. Jo plaukai buvo sutvarkyti, veidas įgavęs rausvumo, tačiau paakiai vis dar nebuvo niekur dingę.

- Alaras tavęs nepasiges?

Pažvelgiau į Daneirį. Visai buvau pamiršusi, kad šventėje bus Otelas ir tai, jog jis gali pastebėti mano trumpalaikį dingimą.

- Nemanau, kad pasiges. Juk dingsime trumpai pačios šventės pradžioje, nes taip saugiausia.

- Ar tu jam papasakojai apie mūsų planą? - stichis susiraukė.

- Nepasakojau. Kodėl išvis manai, kad turėčiau?

- Nes jis tavo vaikinas.

Norėjau iškart tai paneigti, tačiau susilaikiau.