VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

III

Apsirengusi juodą ilgomis rankovėmis prigludusią suknelę, pažvelgiau į save veidrodį. Mano plaukai. Jie buvo visiškai balti. Prieš tai buvę rudi mano plaukai tiesiog išnyko - nė sruogos neliko mano tikrosios plaukų spalvos. Tad dabar dėl jų baltumo mano akys atrodė daug tamsesnės nei iš tiesų buvo.

Paliečiau savo palaidus banguotus plaukus, kurie spėjo paaugti per šiuos pusę metų itin daug. Iškart prieš akis iškilo ta akimirka, kai išvydau Adrianą negyva. Kaip išgydžiau jį. Tiksliau aš jį prikėliau iš numirusiųjų, o jis po to atsidėkodamas man sugirdė kažko, kas iš tiesų man padėjo. Kas čia žino, gal be to skysčio dabar manęs čia nebūtų. Tačiau Adriano išgydymas vis tiek atsiliepė mano plaukams, bet tai buvo niekis palyginus su tuo, kokių pasėkmių galėjau sulaukti.

Mane kankino beprotiška nežinia. Jie visi trys dingo. Nepaliko nė menkiausio pėdsako iš po savęs. Akyse susikaupė ašaros. Jutau kažką negero. Jų pradingimas tai buvo dar ne viskas, o ypač Juliano. Jis buvo būsimasis stichių valdovas, tad negali tiesiog šiaip pradingti. Turėjau įvairių teorijų jų visų pradingimui, tačiau ties nei viena negalėjau apsistoti.

Staiga pasigirdo beldimas į duris ir iškart suklusau. Pora kartu giliau įkvėpiau, jog nurimčiau. Sumirksėjau, jog pradingtų susikaupusios ašaros.

- Užeikit.

Iškart po mano žodžių durys prasivėrė ir mano nuostabai išvydau Otelą. Šis išvydęs mane nusišypsojo.

- Atrodai labai gražiai.

- Ačiū, - susigėdau ir jutau kaip skruostus išmuša raudonis.

- Galvojau, kad užsuksiu prieš šventę. Jau atvyko dauguma šeimų, - Otelas įėjęs į kambarį uždarė iš po savęs duris.

- Tikriausiai reiktų jau nusileisti.

- Taip, reiktų, bet norėjau su tavimi pakalbėti prieš švente, - Otelas atsistojo priešais mane. Šįkart jis nevilkėjo savo švarko, o tik buvo su juodais marškiniais, šiek tiek prasektais viršuje. - Jei netyčia nutiktų taip, kad atvyktų Belatoro kariai, jokiu būdu neatsakinėk į jų klausimus, jei jie tavęs klaus.

Sutrikau.

- Kodėl Belatoro kariai išvis turėtų atvykti?

Mačiau kaip Otelas sudvejoja ar atsakyti man į šį klausimą, ar ne.

- Aš nežinau. Tikrai nežinau. Jie tiesiog pranešė, kad planuoja atvykti, tačiau kokiu tikslu neatskleidė, - Otelas nuleido akis ir žvelgė kažkur į žemę.

- Bet argi tu nesi vienas iš vadų?

Otelas pakėlė akis nuo žemės. Jo žvilgsnis gero nežadėjo.

- Kas nutiko? - priėjau prie jo arčiau.

- Oficialiai aš savo noru atsisakiau šios pozicijos, o tiesa tokia, kad man buvo liepta atsitraukti.

- Kodėl? - vaikinas nusuko žvilgsnį. Jis kalbėjo labai nenoriai. - Otelai, gali man pasakyti, - priėjusi pakankamai arti priliečiau jo ranką. Sureagavęs į prisilietimą ir žodžius, Otelas atsisuko į mane.

- Kristianas Bleikas liepė man atsitraukti. Tas pats, kuris persekioja De Vilus. Jis grasino apie mane atskleisti detalių, kurių iškėlimas man kainuotų daug. Gal net gyvybę. Yra dalykų, kurių nežinai apie mane, Aminata. Norėčiau tau juos viena diena atskleisti, tačiau dar ne dabar, - Otelas palietė mano skruostą. Jo rankos buvo šiltos ir švelnios.

- Viskas gerai, - šyptelėjau ir mačiau kaip vaikinas iškart atsipalaiduoja. Jis šyptelėjo puse šypsenos ir lėtai ėmė lenktis manęs link. Nenustebau dėl jo tokio gesto, nes paskutiniu metu jis jau ne vieną kartą bandė tai padaryti. Kilstelėjau smakrą ir pažvelgiau Otelui į akis. Šis žiūrėjo į mano lūpas. Neilgai trukus pajutau jo lūpas ant savo. Atsakiau į jo bučinį ir vaikinas iškart apsikabinęs mane per liemenį prisitraukė arčiau savęs. Apkabinau jį per kaklą. Nors jis ir buvo gerokai aukštesnis už mane, tačiau šįkart aukštakulnių pagalba mūsų ūgio skirtumas buvo mažesnis.

Vaikinas bučiavo mane godžiai. Jo ranka lakstė mano nugara ir vis spaudė mane stipriau savęs. Otelo lūpos nuslydo mano kaklu, kelis kartus pabučiavęs vis skirtingas vietas galiausiai šiek tiek atsitraukė.

- Dvejojau, ar iš tiesų turėčiau tave pabučiuoti, - Otelas nervingai nusijuokė.

- Kodėl? - nusišypsojau.

- Nes galvojau, kad tavo galvoje kai kas kitas, - Otelas surimtėjo. Mano šypsena išnyko tuoj pat. Iš mano reakcijos jis suprato apie ką aš pagalvojau. - Devonas. - išgirdusi jo vardą net sudrebėjau.

- Kodėl taip pagalvojai? Juk tarp jo ir manęs nieko negali būti, - šįkart aš nervingai nusijuokiau.

- Nežinau. Pamaniau, kad gal tarp jūsų kas nors nutiko kelionės metu, - nors Otelo žodžiai buvo kaip spėjimas, tačiau jo tonas išdavė kaip teiginį. Jo veidas atrodė taip, lyg jis viską žinotų.

Instiktyviai norėjau sumeluoti. Norėjau nieko nelaukdama paneigti, tačiau tai nebuvo teisinga. Ir taip daug jam melavau. Nesijaučiau dėl to gerai ypač, kai jis tiek daug sunkių akimirkų buvo su manimi. Jis nepaliko manęs su savo problemom. Jis padėjo man, pastatė mane ant kojų.

- Taip, iš tiesų kai kas nutiko. Atleisk, - mano balsas drebėjo. Atsitraukiau žingsniu nuo Otelo.

- Jūs bučiavotes? - vaikino veidas tapo neįskaitomas. Akys nuožmios, atrodo, jog net patamsėjo ir tapo tamsiai žalios.

Nedrąsiai linktelėjau.

- Aminata, tu juk žinai, kad negalima. Tikiuosi nieko daugiau tarp jūsų nebuvo?

- Daugiau nieko, - Otelas įtariai nužvelgė mane. - Tikrai.

- Aminata, - vaikino žvilgsnis sušvelnėjo ir šis vėl priėjęs arčiau manęs apsikabino. Nuleidau akis. - Pažiūrėk į mane, - nedrąsiai pakėliau akis nuo žemės ir pažvelgiau į šviesiaplaukį. - Nenoriu, kad tau kas nors nutiktų. O Devonas yra kai kas, nuo ko reikia laikytis atstumo. Ypač tau. Tai negerai, kad jis tave pabučiavo. Tai nieko gero tau neatneš. Atsimink šiuos mano žodžius, jeigu kada netyčia tavo keliai su Devonu susitiktų. Jis yra iš Nuodėmių miesto, kuris gyvavo daugiau nei prieš 500 metų. Tu žinai kiek Devonui metų? Jis nužudęs nekaltų žmonių tikrai yra ne viena ir net ne du. Aš ne be reikalo jį sugavau ir saugojau akademijoje. Tam buvo daug priežasčių, - mane nukrėtė šiurpas. Atrodo, kad tai lengvai galėjau ir pati susivokti. Dalį ir buvau susivokusi. - Jis žudikas, Aminata. Žinau, kad tu nesi tokia, kokie turi būti medžiotojai, o ypač De Vilai. Gerbiu tavo pasirinkimą nežudyti, tačiau tokį kaip Devoną net tu turėtum nužudyti. Jis grėsmė žmonėm ir iš dalies tau. Nesvarbu, ar jis turi rožę, ar ne. Ar jis gali pamilti tave, ar ne, nes kai virs seru, jokie jausmai apart skausmo jam nebeegzistuos. Jam nebus sunku tada nuskriausti tave.

Nežinojau, ką ir atsakyti. Niekada nesitikėjau šitokių žodžių iš Otelo. Jis buvo susirūpinęs, tačiau tai, ką jis man pasakė buvo didelis dalykas, kurį reikėjo tinkamai suvirškinti.

- Tačiau Devonas dingęs ir neaišku, ar jis kada atsiras.

- Taip, bet jis diaras, kuris vaikšto labai plona riba ir gali bet kada virsti seru. Jei netyčia jis atsirastų, niekas nėra užtikrintas, kad jis būtų tas pats Devonas.

Norėjau jam paprieštarauti, tačiau supratau, kad to būtų per daug. Jis galėtų imti įtarinėti dar daugiau.

- Bet jis neatsiras. Nėra ko jaudintis.

- Taip, tu teisi, - Otelas nusišypsojo ir pasilenkęs vėl pabučiavo. - Negalvokim apie praeitį. Geriau gyvenkim dabartimi.

Pasistiebusi šįkart aš jį pabučiavau. Šis pokalbis man nepatiko. Nepatiko Otelo tonas. Atrodė, kad jis viską žino ir nutuokia, kad aš visiems melavau. Kažkas čia buvo ne taip. Įtariau, kad Otelas tikriausiai jau seniai mane perkando ir netiki manimi dėl atminties praradimo. Apėmė negera nuojauta.

Otelas apsikabino mane ir pažvelgusi į jo žalias akis nurimau. Jau nuo vasaros pradžios pradėjau jausti jam šiltus jausmus. Su juo praleidau tiek nuostabių akimirkų ir jis visada buvo šalia manęs. Jis niekada manęs nepaliko, buvo man neabejingas ir jau seniai ėmė rodyti išskirtinį dėmesį. Su juo jaučiausi saugi, o svarbiausia - gyvenau dabartimi. Tikėjau, kad su laiku viskas pasikeis ir jis įrodys man, jog galiu juo pasitikėti visais aspektais.