VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XXVII

- Aminata, ar girdi mane? – tėvas buvo nusisukęs į lango pusę, o mama pritūpusi laikė mane už rankų. Šiek tiek kilstelėjau nuleistą galvą. Sutikau rudai žalias mamos akis. Žvilgsnis buvo bejausmis, pavargęs.

Žinojau, kad ji man negali padėti ir jutau, kad ji ir nenori. Nepaisant visko, ji irgi buvo medžiotoja. Po mamos vaidmens slėpėsi šaltakraujė žudikė, kuriai nepatiko antgamtinės būtybės. Ji, kaip ir mano tėvas, nesuprato, kaip galima su jais bendrauti.

Ištraukiau abi rankas iš motinos gniaužtų ir užsidengiau jomis veidą. Vieną kartą giliai įkvėpiau ir lėtai iškvėpiau. Rankomis brūkštelėjau per plaukus, norėdama patraukti užkritusias sruogas nuo veido.

- Taip, girdžiu. Neisiu į pokylį. Tai absurdiška, - atitraukiau akis nuo mamos ir įsmeigiau jas į tėvą. Šis lyg pajutęs mano žvilgsnį atsisuko. Tėvas susiraukė. Susiraukiau ir aš. – Jie buvo atvykę čia. Kalbėjo su manim. Kur tu buvai?

Tėvo žvilgsnis iš pikto, virto į nustebusį.

- Kaip tu drįsti su manim taip kalbėti?

- Sunku pripažinti, kad praradai galią tarp medžiotojų? O tarp būtybių jos niekada ir neturėjai.

- Kalbi nesąmones, Aminata. Iš kur tokie žodžiai. Tavo tėvas gerbiamas asm... - mama bandė įsikišti į pokalbį.

- Jis niekada nebuvo gerbiamas asmuo, - pertraukiau mamą. - Jo visi tik bijojo. Tik tiek. Tačiau Belatoro akademija tavęs nebebijo ir jie mane apklausė. Jie ieškojo būdu kaip mane nuteisti...

Staiga prasivėrė mano kambario durys ir pro jas įžengė Otelas.

- Tačiau nenuteis, - lėtai pasisukau į Otelą. Jis vilkėjo Belatoro akademijos uniformą. Plaukai buvo dailiai sušukuoti atgal.

- Ką jis čia veikia? – suirzusi pasisukau į tėvą, po to į motiną. Ši šiek tiek sutriko nuo mano klausimo intonacijos.

- Paprašiau, kad padėtų susitvarkyti su tavimi, todėl, kad nebežinau, kaip man su tavim elgtis. Tapai nevaldoma. Vis nuojauta manęs neapleidžia, kad daug ko man nesakai. Ginu tave, nes tavyje teka mano kraujas. Palaužę tave, jie gali pralaužti ir sieną, kurią taip ilgai stačiau, kad apsaugočiau De Vilus, tavo motiną, seserį ir save. O Anos genai veikia tave kaip koks užkratas. Jau antrą kartą esi aptinkama kartu su būtybėm. Jau ir taip sugadinai De Vilų įvaizdį. Manai leisiu dar labiau man viską sugadinti?

- Neversk savo klaidų ant manęs. Ne aš permiegojau su Ana, kai buvau susituokęs su kita, o tu, - staiga tėvas kilstelėjo ranką ir jau norėjo užsimoti, bet sustingo ir ranka liko kyboti ore. Marija aiktelėjo tiek dėl mano žodžių, tiek dėl tėvo veiksmo.

Pajutau, kad šalia kažkas manęs stovi. Kilstelėjau galvą ir išvydau Otelą. Jis stebėjo mano tėvą. Pasukau žvilgsnį į savo tėvą ir šis jau degino skylę šalia manęs stovinčiame Otele.

- Leiskit man su ja pakalbėti, juk čia dėl to ir atėjau. Nuo šiol ja pasirūpinsiu aš, - Otelo balsas skambėjo piktai. Mačiau kaip jis sukanda tvirtai dantis ir žandikaulis išryškėja dar labiau. – Išeik, Viljamai.

- Viljamai, eime. Otelas pasirūpins Aminata. Jis žino ką daryti. Tikiu, kad Belatoro kariai vadovaujami Otelo daugiau nei vieno iš mūsų nebetardys, - mama priėjo prie tėvo.

Viljamas nuleido ranką, timptelėjo švarko atlapus ir atsitiesė. Niekinamai nužvelgė mane ir pasisuko į Otelą.

- Pasirūpink, kad ji būtų pokylyje, - ir daugiau nieko netaręs, Viljamas kartu su Marija išėjo iš mano kambario.

Jie į akademiją atvyko jau nuo pačio ryto. Neleido nei Atėnei, nei Eridei grįžti į jų pačių kambarį ir visą valandą mane tardė, peikė ir liepė man eiti į pokylį, kuriame susirinks visos būtybės. Tai bus pokylis, kuriame bus aptariama Juliano situacija. Bus ieškoma kaltųjų, sprendimų, kurie padėtų suvokti ką dabar jiems reikia daryti. Pokylis, jame vykstantys šokiai - bus tik dėmesio nukreipimas nuo to, kad stichių valdovą Otoną ištiko mirtina bėda. Problema, kuri gali pražudyti daugybę stichių ir juos palikti be valdovo.

- Aminata, - iš pradžių jo balsą girdėjau iš kažkur toli, tačiau jam dar kartą kreipiantis į mane ir suėmus mane už skruostų, sugrįžau iš savo minčių į kambarį.

Jis laikė mano veidą savo delnuose, stovėjo pakankamai arti manęs, kad galėčiau pajusti jo šilumą. Žvelgė į mane iš viršaus, žalios akys spindėjo.

- Atleisk man už mano elgesį. Tu man rūpi. Labiau nei bet kas. Neleisiu, kad tau kažkas blogo nutiktų. Su manim tu saugi, - jis pasilenkė prie manęs ir dabar jo lūpos buvo prie pat manųjų. – Myliu tave, Aminata.

Ir tada jis mane pabučiavo. Iš pradžių švelniai, abejodamas savo veiksmais ir mano reakcija. Tada labiau įsidrąsino ir aš jam leidau. Nemanau, kad man kada gyvenime yra kas nors pasakęs, kad mane myli. Niekada to negirdėjau iš savo šeimos narių. Maniau, kad Marija mane mylėjo, bet ji niekada to nesakė. Ir iš vienos pusės, kaip galėjau tikėtis, kad ji mane myli, kai aš buvau jos vyro neištikimybės ženklas?

Otelas aistringai bučiavo mane, o man galvoje skambėjo tik jo žodžiai.

Myliu tave, Aminata. Myliu tave, Aminata. Myliu tave, Aminata. Myliu tave, Aminata.

Nesupratau, kas su manimi dedasi. Nenorėjau atstumti Otelo. Norėjau jo šalia. Norėjau, kad jis ir toliau darytų tai, ką daro: godžiai bučiuotų mane, liestų. Nors jutau, kaip abejonės dėl Otelo neapleidžia manęs, bet tuo pačiu ir Otelas neatsitraukė nuo manęs, lyg bandydamas rungtyniauti su ramybės neduodančiomis mano mintimis.

,,Otelas tavo apsauga. Su juo tu būsi saugi."

Otelas paguldė mane ant lovos.

,,Aš žinau, kad tu viską prisimeni, Aminata."

Apsikabinau vaikiną ir jis ėmė bučiuoti mano kaklą.

,,Kodėl man leidai eiti iš proto tas visas šešias savaites, kol tavęs nebuvo?"

Jis pakišo rankas po mano palaidine. Ėmė glostyti nugarą.

,,Otelas vienas iš tų, kurie valdo šį žaidimą."

Jis nuvilko man palaidinę ir atsisagstęs Belatoro uniformos sagas, nusivilko ją ir kartu po ja esančius marškinius.

,,Laikykis nuo Otelo kuo toliau, kol jis nenusitempė tavęs su savimi."

Otelas akimirkai sustojo, pažvelgė man į akis, po to į lūpas. Pabučiavo ir bučinys nuslydo iki ausies ir išgirdau šnabždesį.

Myliu tave, Aminata.

Pamiršau viską. Abejonės pasislėpė. Dabar buvau tik aš ir jis. Žinojau, kad gal ir turėjau jį atstumti, bet to nenorėjau. Leidau sau pasimėgauti akimirką, nes bijojau, kad ši gali būti paskutinė.