VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

IX. Monstrais tampama

UŽGESUSI VILTIS

ADRIANAS. 19 metų
- Visada svajojau, kad mes visi trys nueitume į pokylį, - Estera visą dieną buvo lyg pakylėta. Ji įsikibo man ir Margaretai į parankę ir nuvedė mus į pokylių salę. Čia buvo daugybę žmonių. Daugybę puikiai apmokytų ir patirtį turinčių medžiotojų. Truputį pasijutau nejaukiai, tačiau stengiausi to neparodyti. Priminiau sau, kad niekas nieko apie mane nežino. Kad buvau atsargus.

Sustojome prie vieno staliuko ant kurio buvo padėtos kelios taurės. Estera greitai vienu gurkšniu išmaukė visą taurės turinį ir jau siekė kitos, tačiau Margareta ją sustabdė.

- Tau užteks, - ir ji buvo teisi. Dar prieš pasirodant pokylyje spėjome išgerti porą butelių De Vilu šeimos atsargų. Kadangi prieš tai nebuvo tekę vartoti alkoholio, ši patirtis man buvo nauja.

- Estera, eime, pašoksime, - ištiesiau merginai ranką ir nusišypsojau, tačiau mano nuostabai ji jos nepaėmė. Ji tik stiklinėmis žydromis akimis spoksojo į mane. Žvelgė į mane ilgesingai, bet po to lyg prabudusi iš transo, atsitraukė ir dirbtinai nusišypsojo.

- Negaliu. Jau turiu kitam pažadėjusi šokį. Bet jūs kartu pašokite, - ji staiga suėmė mano ir Margaretos ranką ir jas suglaudė. – Aš einu, - tai tarusi nuskuodė į kitą salės galą ir puolė savo busimam vyrui į glėbį. Susiraukiau.

- Kas tai buvo? – Margareta suėmė mane už rankos ir prisitraukė arčiau. Apkabinau ją per liemenį, bet vis nenuleidau akių nuo Esteros iki kol nepasigirdo švelnus Margaretos juokas. Atsisukau į ją ir mes lėtai pradėjome judėti muzikos ritmu.

- Ji bando atsitraukti nuo tavęs ir įtikinti save, kad jos būsimas vyras jai patinka. Ji bando nuteikti save tai minčiai, kad už kelių mėnesių įvyks jos vestuvės. Štai tokiais būdais ji bando nusikratyti senų svajonių, - Margareta kilstelėjo mano rankas. Žinojau, kad ji turi omenyje mane. Gal taip buvo ir geriau. Vis tiek tarp manęs ir jos niekada negalėjo nieko būti. Bet tiesiog norėjosi jos šalia bent truputį.

- Taip turbūt geriau visiems.

- Jeigu įtikinsime save taip. Tik nenusisuk nuo jos. Tu jai rūpi, - Margareta kaip visada nuoširdžiai buvo susirūpinusi savo drauge.

- Ir ji man rūpi, - iš tiesų labai rūpėjo. Mūsų draugystė trūko jau du metus, todėl per tą laiką stipriai vienas prie kito prisirišom. Dėl vienas kito galėjome padaryti bet ką. Pažvelgiau Margaretai tiesiai į akis. – Ir tu man rūpi.

Ji nieko neatsakė. Nors jau paskutinius metus ji priėmė mane į savo ratą, tačiau buvo dar sunku prie jos jausmų priartėti. Žinojau, kad ji jų turėjo. Ir labai stiprių. Tik vis negalėdavo man jų atskleisti.

                                        ◇

Šokome daugybę valandų. Estera tik porą kartų prie mūsų buvo priėjusi, bet dauguma laiko praleido prie savo būsimo vyro. Tikrai atrodė, kad ji baigė prie jo priprasti. Linkėjau jai visko, ko geriausio. Ji buvo verta daug ir norėjau, kad ji tai gautų. Jos būsimas vyras tikrai buvo geras vaikinas ir ja buvo labai susižavėjęs. Matėsi, jog jis stengiasi labai, kad ir ji pajustų tai, ką juto jis.

- Man truputį trūksta oro. Manau, kad išeisiu trumpam į lauką, - Margareta nustojo šokti.

- Eisiu kartu, - ir pranešę Esterai, kad trumpam pabūsime sode, išėjome iš pokylių salės.

Atsidūrus lauke ir man pasidarė geriau. Gaivus vakaro oras prabudino ir prablaivė. Margareta prisėdo ant suoliuko ir nuleido galvą. Prisėdau šalia, tačiau žvilgtelėjau į dangų. Žvaigždės šiandien naktį buvo kaip niekada ryškios. Buvo pilnatis ir nors jau buvo ruduo, tačiau tvyrojo šiltas oras. Mėgavausi šia akimirka.