VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XXVI

Pagaliau gulėjau savo kambario lovoje. Eridės ir Atėnės nebuvo. Nežinojau, kur jos, bet džiaugiausi, kad jų čia nebuvo. Norėjau ramybės. Nenorėjau daugiau jokių klausimų, įtarinėjimų. Buvo gera pagaliau gulėti savo lovoje saugiai ir ramiai.

Bet ramybė ilgai netruko, nes prisiminimai vos man atsigulus, vėl išlindo, tad šįkart jų ir nestabčiau. Dėliojau detalę po detalės, prisiminimą po prisiminimo, tačiau trūko dar daugybės faktų, patvirtinimų. Galėjau tik spėlioti. Man reikėjo pasimatyti su Otelu. Turėjau sužinoti, ar tai tiesa, ką man sakė Julianas.

Deja, vien nuo šių minčių jutau kaip suspaudžia krūtinę. Otelas man buvo toks artimas. Žinau, kad ganėtinai ilgai nuo jo slėpiau tikrąsias savo mintis. Netgi ir jausmus. Neleidau jiems pilnai pasireikšti, bet ir jais nebuvau iš pradžių užtikrinta.

Bet šokis praeityje su Adrianu, Demonų mieste, tarp tų gėlių... Pajutau širdyje, net kai mane pabučiavo Jaunasis Adrianas, kad norėjau Otelo. Norėjau pasiduoti jam. Atskleisti save. Ilgai užtrukau, kol tai supratau. Vis blokuodavau bet kokias mintis apie jį. Apie tai, kas tarp mūsų dėjosi. Jutau norą su juo būti, bet niekada neleisdavau sau apie tai per daug galvoti. Bijojau suklysti dėl savo jausmų, pasirinkimo. Ir dabar, kai iš po magiško šokio mano jausmai susidėliojo į tinkamas vietas ir leidau sau pagaliau justi tai, ko troškau, pasirodė, kad Otelas iš tiesų gali būti ne toks, koks visą šį laiką man rodėsi. Tai mane skaudino. Skaudžiau buvo dar dėl to, kad ir pati nebuvau jam visiškai atvira. Atrodė, kad gavau tai, ko nusipelniau, bet tuo pačiu norėjau pasitaisyti. Šįkart grįžusi į dabartį iš praeities, norėjau ištaisyti viską su Otelu, bet gavosi ne taip, kaip planavau.

Jis buvo šalia manęs visada. Nuo jo žvilgsnio mano kūnų bėgdavo šiurpuliukai. Jis manęs neskubino. Neprašė iš mūsų santykių rimtų įsipareigojimų. Buvome kartu, bet tuo pačiu ir atskirai. Rūpėjom vienas kitam kaip žmonės. Kaip draugai. Kaip mylimieji. Vien dėl to man buvo lengviau. Man nereikėjo jam čia ir dabar pasakyti, ką jaučiu. Mes neskubėjom. Kalbėjome apie tai ir KARTU nusprendėm, kad šių santykių nereikia apibrėžti.

Gal tai buvo nelabai įprasta, bet tokios būsenos, kokia praeitais metais grįžau iš praeities, man tai buvo pats geriausias pasiūlymas. Nors dar laikiausi įsikibusi praeities, jos sutiktų asmenų, bet Otelas suteikė man galimybę į Ateitį. Sugrąžino mane į dabartį, padėjo gyventi čia ir dabar, bet tuo pačiu siūlė ir ateitį. Kartu su juo. Tai iš pradžių mane gąsdino, bet tuo pačiu pirmą kartą po šitiek laiko pajutau, kad kažkam galiu rūpėti. Tai buvo geras jausmas. Jis leido man judėti toliau ir tuo pačiu, norėjau Otelo šalia.

◇

Mane prabudino krebždesys ir akimirkai pamaniau, kad sujudo mano durų rankena. Laukiu, kol jos prasivers, bet taip nieko ir neįvyko. Šiek tiek lengviau atsikvėpiau ir bandžiau nurimti, nes tas krebždesys kaip reikiant mane išgąsdino.

Pažvelgusi pro langą, pastebėjau, kad šis buvo šiek tiek pravertas, tad pakilusi iš lovos nuėjau jo uždaryti. Tačiau už mano akių užkliuvo ant palangės padėta plunksna. Pakėliau ją.

Tai buvo ilga juoda plunksna, o prie jos buvo pritvirtintas raštelis. Išlanksčiau jį.

,,Rasi mane bokšte"

Vos perskaičiusi raštelį, stvėriau lango rankeną ir pilnai pravėriau jį. Iškišusi pro jį galvą, apsižvalgiau aplink. Bet matėsi tik akademijos kiemas ir miškas. Juose nieko nebuvo. Nei vieno padaro.

Nieko nelaukdama, grėbiau megztinį ir apsigobusi juo, išlėkiau iš kambario. Akademijos koridoriuose buvo tamsu. Kartais juose degė po kelias žvakes, kurios bent šiek tiek apšviesdavo tamsius koridorius. Ganėtinai gerai žinojau kelią iki akademijos bokšto. Nebuvau ten buvusi, bet dažnai tekdavo praeiti pro duris, vedančias į jį. Stengiausi kuo tyliau nusigauti iki durų. Mano laimei, nesutikau akademijos sargybinio ir kitų mokinių, kurie mėgdavo naktinėmis vaikščioti po akademiją. Pora kartų girdėjau juoką ir šnabždesius, bet jie būdavo toli nuo manęs ir su kiekvienu juoku ir mano žingsniu pirmyn vis toldavo.