VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XIII

Su Daneiriu ėjome apie dvidešimt minučių, jog įsitikintume, kad nuėjome pakankamai toli ir tikrai niekas mūsų iš akademijos nepamatys. Galiausiai susiradę šiek tiek atviresnę vietą, sustojome ir stichis iškart pradėjo traukti peilį ir apeigų knygą iš kuprinės.

Papūtus šaltam vėjui sudrebėjau ir apsikabinau save rankomis. Nors mano suknelė turėjo ilgas rankoves, tačiau jos mane nešildė. Apsižvalgiau aplink. Mus supo tankiai apaugę medžiai ir krūmai. Džiaugiausi, jog nesigirdėjo jokių keistų garsų, nes šitas miškas knibždėte knibždėjo įvairiais padarais.

Daneiris padavė man peilį ir pasiūlė žvilgtelti į iškvietimo žodžius. Pridėjau peilį prie savo delno. Ėmiau murmėti iškvietimo žodžius ir tuo pačiu metu perrėžiau peiliu delną. Sudilgčiojo ranką nuo pjūvio ir tuoj pat iš jos ėmė sunktis kraujas. Suspaudžiau delną į kumštį ir iš jo ėmė dar labiau tekėti kraujas, kurį nukreipiau į žemę.

Iš pradžių nieko neįprasto neįvyko. Su Daneiriu susižvalgėme tarpusavyje ir jis man padavė bintą, kuriuo tuoj pat apsivyniojau ranką.

Staiga vėjas sukilo. Medžių šakos pavojingai ėmė sūpuotis ir atrodė, jog tuoj nulūš. Neilgai trukus iš dangaus atsirado laiko angelas. Kaip ir praeitą kartą, jam išskleidus sparnus, su Daneiriu buvome nusviesti į šoną. Šįkart kritau minkščiau nei praeitą kartą.

Angelas atrodė lygiai taip pat, kaip jį prisiminiau: aukštas, balti plaukai iki pečių, žydros akys, šarvai ir tris poros sparnų. Jo išvaizda užbūrė lygiai taip pat, kaip ir praeitą kartą ir nuo jo sklido ta pati ramuma.

- Mums reikia tavo pagalbos, - prabilau pirma.

- Prisimenu tave, Aminata De Vil, - angelas nužvelgė mane. - Kokią tiksliai pagalbą galiu jums suteikti.

- Pirma noriu paklausti, ar aš buvau vienintelė, kurią tu sugrąžinai prieš pusę metų iš 1840 metų?

- Ne. Su tavimi kartu sugrąžinau Adrianą, jo brolį ir stichį.

- O kas po to nutiko jiems?

- Jie manęs paprašė perkelti juos į kitus metus, - angelas ramiu balsu atsakė. Tuo tarpu mano viduje atrodo lyg kažkas sprogo. - Ir aš sutikau, nes jie turėjo pasiūlyti man kai ką neįkainojamo mainais. - mačiau, kad Daneiris norėjo paklausti, ką tiksliai, tačiau angelo žvilgsnis išdavė, jog geriau neklausti.

- Kur jie yra dabar?

- Vakar juos perkėliau į metus, kai išnyko diarams priklausantis Nuodėmių miestas.

- Juos visus tris perkėlei? - šįkart įsikišo Daneiris.

- Taip, - mačiau kaip angelui atsakius, stichis atsipalaiduoja.

- Ar galėtum mus perkelti į tą laikotarpį? - atsisukau į Daneirį ir šis linktelėjo, taip duodamas suprasti, jog pritaria mano minčiai.

- Galėčiau tik su sąlyga, kad turėsite daiktą iš to laikotarpio.

Su lyg angelo žodžiais, prisiminiau Adriano man įteiktą žiedą. Nusikabinau nuo kaklo virvutę ant kurios buvau pakabinusi žiedą ir padaviau angelui. Šis jį suspaudė rankoje.

- Taip, šis žiedas yra iš to laikotarpio. Tikrai norite, kad jus ten perkelčiau?

Linktelėjome kartu su Daneiriu.

- Atsimenate taisykles ir jog praleista viena diena praeityje atitinka dvi savaites dabarties?

- Taip, - atsakiau ir angelas nieko nelaukęs išsitraukė savo kardą ir įsmeigė jį į žemę. Jam sumurmėjus neaiškius žodžius, buvome apgaubti šydo ir visas miškas ėmė po truputį nykti. Pajutau kaip žemė dingsta iš po kojų, tad užsimerkiau. Atsimerkiau tik pajutusi kietą pagrindą po kojomis.