VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

IV. Monstrais tampama

MOTINOS DIDŽIAUSIAS SKAUSMAS

DEVONAS. 13 metų
Smūgis. Šauksmas. Pyktis. Ir akimirkai pamaniau, kad Adrianą užmuš tėvas. Šauksmas išblaškė juos abu.

Tačiau vos tėvui antrą kartą užsimojus trenkti Adrianui, atsistojau tarp jų. Tada pamaniau, kad tėvas užmuš mane.

- Nustatei mano vaikus prieš mane, - tėvas piktu žvilgsniu pasisuko į mamą, kuri sėdėjo ant kėdės. Ji buvo nunarinusi galvą ir atrodė, kad vos kvėpuoja. Žinojau, kad jai kažkas nutiko. Kažkas buvo negerai. Tėvas kažką jai padarei.

Dėl tėvo šaukimo, šalia mamos stovėjęs Neronas išsigando ir apsikabino mamą dar labiau. Pastebėjęs, jog jai blogai, jis pradėjo ją judinti.

- Mamai reikia pagalbos, - Neronas pasisuko į tėvą.

Tėvas garsiai ėmė juoktis. Susvirduliavo, tačiau nenukrito. Jis buvo toks girtas, kad vos pastovėjo ant kojų.

- Leisk mamai pakviesti pagalbą, - bandžiau su tėvu susikalbėti, nors ir žinojau, kad jis nesileis į kalbas.

- Ji sveika. Jai nereikia pagalbos, - tėvas susierzino.

- Tu juk žinai, kad mes visi tavęs nekenčiam. Mama persileido. Dėl tavęs. Tu esi monstras, - už manęs vos stovintis Adrianas prabilo. Atsisukau į jį, o šis tuo tarpu su atbula ranka nusivalė kraują tekantį iš nosies. Ant jo skruosto palikti sumušimai ėmė raudonuoti.

Staiga net nepajutau, kaip tėvas mane pastūmė ir puolė paskui Adrianą, o šis tuo tarpu išlėkė pro duris. Tėvas nusivijo paskui Adrianą į lauką. Iš pradžių pasigirdo vienas durų trinktelėjimas, o po to ir kitas.

- Pasilik su mama. Aš tuoj, - pasisukau į Neroną ir sulaukęs jo linktelėjimo, griebiau padėtą ant stalo storą pagalį. Šį tėvas prieš tai buvo atsinešęs, nes norėjo pamokyti Adrianą klusnumo.

Galiausiai išbėgau pas brolį ir tėvą. Išlėkęs į lauką sustojau lyg įbestas. Mano tėvas stovėjo netoli durų. Adrianas stovėjo priekyje ir šalia jo vilkai. Jų buvo keturi ir jie visi šiepė dantis. Adrianui tereikėjo tarti žodį ir jie būtų sudraskę tėvą į skutelius.

- Negi planuoji nužudyti mane, vaike, - tėvas juokėsi. - Nori nužudyti savo nuosavą tėvą?

- Noriu, kad leistum iškviesti mamai pagalbą.

- Jokios jai pagalbos. Jūs visi mane pažeminot prieš mano draugus. Tas kūdikis, kurio ji laukiasi, net nėra mano. Aš su ja nemiegojau. Ji paleistuvė. Nenustebčiau, jei ir jūs nesat mano vaikai, - tėvas susvirduliavęs pasisuko į mane, o po to vėl į Adrianą. - Ypač tu, Adrianai, dažnai keli ranką prieš mane. Nenustebčiau, jei tu ne mano, nes jūsų motina paleistuvė.

Supykęs, priėjau arčiau tėvo ir kadangi šis buvo toks girtas, kad net nepajuto manęs prisėlinant prie jo. Užsimojęs trinktelėjau turėtu pagaliu. Tėvas sustingo, dar kelias sekundes pastovėjo ir galiausiai parkrito.

                                   ◇

Visi trys sėdėjome ant laiptų prie išėjimo iš namo. Tylėjome. Nei vienas nenorėjome kalbėti apie tai, kas įvyko. Kartu su Adrianu tėvą nunešėme į jo lovą ir žinojome, kad jis dabar ilgai neatsikels. Pas mamą tuo tarpu buvo atėjusi mūsų miestelio gydytoja. Visi žinojome, kad jau buvo per vėlu išgelbėti kūdikį.

Netikėtai durys prasidarė ir išėjo gydytoja. Nužvelgiau ją ir iš jos apskrito švelnių bruožų veido supratau, kad buvo kažkas negerai. Moteris sužiuro į mus, sėdinčius ant laiptų, tačiau prabilo tik pasisukusi į Adrianą. Turbūt manė, kad mes nesuprasim.

- Būtumėte turėję sesutę. Dabar jūsų mamai reikia pailsėti ir atgauti jėgas. Užeisiu rytoj ryte jos patikrinti.

- Ačiū jums, - Adrianas atsistojo. Gydytoja linktelėjusi išėjo. Brolis pažvelgė į mane ir iš žvilgsnio supratau, kokie tolimesni mūsų veiksmai.

Visi trys atsistojome ir įėjome į vidų. Mama ramiai gulėjo lovoje, tačiau nemiegojo. Tik tuščiu žvilgsniu spoksojo į ant stalo padėtą ryšulį.

- Mama, - Neronas priėjo prie mamos lovos ir pritūpė. Dėl tokio gesto mama nukreipė žvilgsnį nuo ryšulio ir sužiuro į Neroną.

- Ateik, - mama šiek tiek pasistūmėjo nuo lovos krašto toliau ir kilstelėjo paklodę. Neronas įlipo į lovą ir prisiglaudė prie mamos. Ši stipriai jį apkabinusi užsimerkė. Neilgai trukus pamačiau ir ašaras ant jos skruosto.

Atsisukau į Adrianą. Šis spoksojo į ryšulį. Galiausiai brolis atsitokėjęs priėjo prie ryšulio. Atsargiai paėmė jį.

- Eime, - Adrianas dar kartą pažvelgė į jau miegančią mamą ir išėjo pro duris. Nusekiau paskui jį.

Iškasę duobę įdėjome ryšulėlį į ją. Dar akimirkai abu ramiai pastovėjome ir tik tada užkasėme ryšulėlį.

Ant vėl naujai suverstos žemės, pasodinau neužmirštuoles, kurias iškasiau iš namų darželio. Jos kol kas turėjo tik žalius lapelius, tačiau žinojau, kad įsodintos į kapą jos greitu metu pražys ir išsiplės. Atrodys taip pat, kaip ir šalia esantis kapas.

Šiame kape buvo palaidotas mūsų brolis, kuris išgyveno tik dieną, o dabar šalia jo bus ir mūsų sesutė, kuri taip ir neišvydo dienos šviesos. Mama išnešiojo ją tik šešis mėnesius.

- Mama visada norėjo mergaitės, - po ilgos tylos prabilau.

- Taip. Ji svajojo kaip galės pasiūti jai suknelių. Padaryti lėlių, - Adrianas taip pat spoksojo į neseniai padarytą kapą.

- Ji dabar niekada iš po to neatsigaus, taip? - atsisukau į brolį.

- Ji niekada neatsigavo ir iš po pirmos netekties.

- Dabar ji dažniau čia lankysis.

- Arba niekada nebeateis, - po šių brolio žodžių atsisukau į jį.

- Ji nekęs tėvo.

- Ji jau seniai jo nekenčia, - Adrianas atsisuko į mane ir tada supratau. Jis buvo puikus įrodymas, kad mama niekada nemylėjo tėvo. Ji nekentė jo. Jau labai seniai. Dar prieš Adrianą.

Nors buvau tikrasis savo tėvo sūnus, tačiau ir aš jo nekenčiau. Išgėręs jis visada mušdavo mamą, o mus net ir blaiviomis dienomis. Jam bet kas galėdavo šauti į galvą. Jei tik jis pamanydavo, kad ką nors blogo padarėme, jis tuoj puldavo mus ,,mokyti". Kartais taip ir nesuprasdavom, už ką.

AVA
Nieko nejaučiau. Krūtinėje jau seniai buvo tuštuma. Mačiau iš tolo tuos du kapus, ant kurių taip ryškiai mėlyna spalva žydėjo neužmirštuolės, bet neprisiverčiau prieiti. Šlykštėjausi savimi, kad leidau tai nutikti.

Dar iki šiol galėjau prisiminti kiekvieną Johano smūgis ir tada tą vienintelį užėjusi skausmą, kuris atrodė buvo vienas stipriausių, kurių man teko pajusti. Žinojau, kad persileidau. Žinojau, kad mažylei taip ir neteks išvysti dienos šviesos.

Johanas vis kartojo man, kad vaikas ne jo. Kalbėjo, jog aš paleistuvė. O tiesa buvo tokia, kad jis pats vieną kartą stipriai prigėręs mane išprievartavo. Žinoma, kad jis to neprisimins. Net norėdamas neprisimintų. Nekenčiau jo visa savo širdimi.

Tačiau nieko negalėjau padaryti. Mintis apie pabėgimą net negalėjo būti. Jis surastų mane, jei pabėgčiau, tikrai surastų ir užmuštų. Negalėjau vaikų palikti be mamos, todėl negalėjau ir rizikuoti bėgti. Tačiau visa širdimi vyliausi, kad vieną dieną jis sulauks likimo, kokio buvo vertas. Tikėjausi, kad bus galimybė man užbaigti jo gyvenimą, nes to be proto troškau.