VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XVIII

Priplaukusi prie kranto vos turėjau jėgų išlipti iš vandens. Plaukimas pareikalavo daugybę jėgų, todėl tik išlipusi iš jūros, parkritau ant kelių ir įsirėmiau rankomis į žemę. Bandžiau iškosėti visą į mane patekusį sūrų vandenį. Bangos buvo didžiulės ir vis nardindavo mane į jūrą, tačiau tuo pačiu buvo lengviau surasti krantą, nes bangos pačios nešė jo link.

Galiausiai atgavusi kvėpavimą ir kai jau atrodė, kad vandens plaučiuose nebeliko, ėmiau žvalgytis aplink. Prieš mano akis buvo pieva, o už jos - miškas. Akimis ieškojau krante išmesto Adriano, tačiau jo nebuvo. Apėmė negera nuojauta, jog jis galėjo nuskęsti.

Pakilau nuo žemės ir ėmiau eiti pagal jūros krantą. Net jei ir Adrianas nuskendo, jo kūną jūra turėjo išmesti į krantą. Su kiekvienu žingsniu baimė dėl jo apimdavo vis labiau. Iš galvos nekrito ir vaizdas, kai jo sparnas buvo persmeigtas strėle.

- Adrianai! - šūktelėjau vaikiną vardu.

Iš pradžių niekas neatsiliepė. Girdėjosi tik medžių ošimas ir bangų atsimušimo į krantą garsas. Pasigirdus dejonei suklusau. Ilgai stovėdama vietoje bandžiau nustatyti iš kur ji sklido. Išvydusi nedidelį kalnelį, pasukau jo link. Vėl pasigirdus dejonei įsitikinau, kad ėjau tinkama kryptimi. Už kalnelio išvydusi ant kranto suklupusi Adrianą, apsidžiaugiau. Norėjau prieiti prie jo, tačiau pastebėjusi nuo diaro tekantį juodą skystį, sustingau.

Adriano sparnai. Tiksliau vienas iš sparnų. Nuo jo bėgo juodi dažai, taip atidengdami tikrąją sparno spalvą. Tai buvo šviesiai pilkas sparnas. Ne juodas, kaip visų diarų, bet pilkas. O ir Adriano rankos nebebuvo juodos kaip diarų, tačiau labiau priminė žmonių. Nuo jų bėgo dažai, taip atidengdami ant riešo simbolį, kuris buvo paslėptas. Ant vieno iš riešų pastebėjau mano akademijos ženklą - dvi strėles. Anksčiau tai simbolizavo du akademijos metus. Negalėjau pajudėti. Atrodė, kad man vaidenasi. Ženklas. Pilkas sparnas. Šviesios rankos. Diarai tokių dalykų neturėjo.

- Aminata, - Adrianui pakvietus mane, atsitokėjau ir už akių užkliuvo viduryje kairio sparno įsmeigta strėlė. Vėliau pastebėjau ir kitą strėlę, kuri buvo įstrigusi nugaroje, tarp dviejų sparnų. - Ištrauk strėles. Dabar.

Privertusi save pajudėti iš vietos, priėjau prie Adriano. Iš pradžių nulaužiau viduryje sparno įsmeigtos strėlės galiuką ir pro kitą pusę ištraukiau strėlę. Adrianas dar kantriai laikėsi. Tačiau vos suėmus man kitą strėlę, vaikinas ėmė dejuoti iš skausmo dar labiau. Per ilgai nelaukusi ištraukiau tą strėlę ir Adrianas tuoj pat parkrito ant pilvo.

Numečiau strėles ir šiek tiek atsitraukiau nuo Adriano, taip dar kartą nužvelgdama jo sparnus. Dabar puikiai galėjau matyti skirtumą tarp jų: vienas sparnas buvo pilkas, o kitas juodas.

Priėjau arčiau Adriano. Akimirkai pamaniau, kad jis nualpo, tačiau vos mano pirštams palietus juodus vaikino plaukus, jo akys prasimerkė. Šįkart jos buvo šviesiai pilkos. Per daug šviesios kaip diarui.

Nužvelgiau likusį juodaplaukio veidą. Ant jo skruosto esantis sumušimas dabar išryškėjo dar labiau. Buvo įgavęs šviesiai violetinę ir rausvą spalvą. Dėl jo išbalusios odos sumušimas matėsi dar labiau.

Išgirdusi tankų Adriano kvėpavimą, paglosčiau jo galvą ir vaikinas vėl užmerkė akis. Pati giliai įkvėpiau ir iškvėpiau taip bandydama susikaupti ir išvalyti mintis. Žinojau, ką turiu daryti, todėl nieko nelaukusi uždėjau ranką ant vaikino žaizdos, esančios nugaroje.

Sukaupiau visas jėgas į rankas. Šįkart jos labai greitai ėmė sklisti rankų link ir po to į Adrianą. Jutau jo didžiulį skausmą dėl sparnų, tad nieko nelaukusi bandžiau jį nuimti. Kadangi pati neturėjau sparnų, tad man ėmė skaudėti nupjautų sparnų randą. Iš pradžių pajutau didžiulį skausmą, tačiau galiausiai jis nurimo ir liko tik dilgčiojimas.