VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XXV

Vos atvykus tėvui į stichių valdovo Otono namus, buvau išsiųsta atgal į akademiją. Vėliau sužinojau, kad tai dėl atvykstančių Belatoro karių. Tėvas labai nenorėjo, kad jie mane apklausinėtų, tačiau šįkart tai buvo ne jo galioje. Bet norėdamas išlošti bent kažkiek laiko, išsiuntė mano kuo toliau nuo jų.

Nepaisant visų aplinkybių, džiaugiausi sugrįžusi atgal į akademiją. Norėjau pabūti viena, savo kambaryje. Su savo mintimis. Prižadėjau Daneiriui, kad dar susitiksim, ir patikinau jį, kad gali bet kada į mane kreiptis. Juliano daugiau taip ir nebeaplankiau. Neatrodau tam jėgų. Norėjosi jam padėti, tačiau negalėjau. Jaučiausi bejėgė.

Tačiau mano nelaimei, vos įėjusi į akademijos vidų, buvau pasitikta Belatoro karių ir akademijos direktorės. Ji pranešė man, kad ką tik informavo mano tėvą apie būsimą apklausą. Tačiau puikiai žinojau, kad čia buvo maža apgaulė Belatoro karių, kad tik išvengtų susitikimo su mano tėvu ir gautų to, ko čia atvyko.

- Aminata De Vil, prašome užeiti čia. Užduosime tik kelius klausimus susijusius su stichių dvyniais Julianu ir Daneiriu, - nužvelgiau visus šešis atvykusius Belatoro karius, kurie buvo įsmeigę rimtus žvilgsnius į mane. Keturi iš jų aiškiai buvo naujokai. Jie atrodė vos keliais metais vyresni už mane.

Tačiau vieno iš kitų dviejų vyresniųjų karių žvilgsnis buvo labiau deginantis nei rimtas. Iškart atpažinau Aliciją - vieną iš Belatoro karių su kuria susipažinau praeitais metais, kai ji čia buvo atvykusi su Kristianu Bleiku dėl pasikėsinimo į Madeleinos Demar gyvybę.

Kalbėjęs vaikinas buvo labai panašus į Aliciją. Nors jo plaukai ir buvo trumpai skusti, tačiau vis tiek matėsi jų šviesi plaukų spalva. Jis atrodė žymiai vyresnis už mane. Taip pat buvo beveik kokių dvejų metrų ūgio ir plačiais pečiais. Žydros akys buvo tokios šviesios ir tuščios, kad pasijutau nejaukiai. Nors jo balsas skambėjo maloniai, tačiau kūnas ir žvilgsnis nesiuntė malonių signalų. Norėjau susigūžti, tačiau stengiausi nepasiduoti jam ir neparodyti jiems, kad kažko bijau. Tad kol kas paklusniai nusekiau paskui juos į direktorės kabinetą, tačiau pačiai direktorei buvo įsakyta pasišalinti. Jutau kaip už manęs einantys visi likusieji Belatoro kariai dėbso į mano nugarą.

Vos įėjus į patalpą buvau maloniai paprašyta atsisėsti. Prieš mane atsistojo šviesiaplaukis ir kartu Alicija. Vos jai atsidūrus prieš mane ir piktai nužvelgus, panorau, kad dabar mane vietoj jų apklausinėtų Kristianas Bleikas.

- Esu Alicija Majers. Esame iš Belatoro akademijos, bet numanau, kad jau tai žinai, - trumpai žvilgtelėjau į jų mėlynas uniformas ir į dešinėje krūtinės pusėje esančią emblemą ant kurios buvo išsiuvinėtas sidabrinis drakonas apsivijęs kardą. Taip, tikrai puikiai žinojau, kad tai Belatoro kariai.

- Arčis Majersas. Šios grupuotės vadas. Buvome atsiųsti su tikslu sužinoti apie Juliano dingimo ir suradimo aplinkybes, - dabar jau prabilo šviesiaplaukis. Pagal jų pavardes įtariau, kad jie brolis ir sesuo. Jis atrodė kaip Alicijos vyriška kopija.

- Jūs klausiate manęs apie jo dingimą? – sutrikau. Jau kartą buvau minėjusi Belatoro kariams, kad nieko neprisimenu. Kas dabar pasikeitė?

- Taip, nes šis tavo dingimas patvirtino visus mūsų spėjimus apie tave, De Vil, - Alicija pasilenkė arčiau manęs ir įsikibo į kėdės ranktūrius. Pasijutau nejaukiai nuo tokio artumo.

- Alicija, ramiau, - su lyg šiais žodžiais ji atsitraukė. – Mes norime tik pasitikslinti. Jūsų pradingimas mums tik parodo, kad galbūt kažką prisimenat.

- Jau ganėtinai seniai buvau minėjusi, kad pamenu, jog nepažįstamasis sustabdė užpuolusius mane vilkus. Ar tiksliau jis juos ir paleido. Jei klausiate manęs apie tai, kaip jis atrodė, tai atleiskit, kad neįsiminiau jo veido ir neapsižvalgiau aplink, ar šalia manęs yra Julianas, pati gulėdama kraujo klane, - mačiau kaip Alicija susinervina, tačiau Arčis priešingai nei ji, tik dar labiau atšalo.