VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XXVIII

Prabudau jau po pietų. Iš pradžių nesupratau, kur aš ir kas neseniai įvyko. Kuo ilgiau gulėjau, tuo daugiau prisiminimų sugrįžo apie šį rytą. Tėvas. Motina. Tardymas. Ir tada Otelas... Negalėjau patikėti, kad tai iš tiesų įvyko. Norėjau džiaugtis tuo, bet abejonės apie Otelą sugrįžo. Tik šįkart jos buvo stipresnės nei bet kada ir tuo pačiu atsirado kaltė. Dėl to, ką padariau. Nežinau, kodėl pasidaviau jam, bet neturėjau. Nieko nežinojau apie jį, turėjau jo saugotis, bet tuo pačiu norėjau nors akimirkai leisti sau ir toliau juo pasitikėti. Akimirkai žinoti, kad turiu kuo pasitikėti, leisti sau atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis juo, jo šiluma.

Bet kaltė ir abejonės buvo stipresnės už viską. Jutau kaip jos ima graužti mane iš vidaus. Su kiekviena minute jaučiausi vis blogiau. Ėmė skaudėti galvą. Atrodė, kad tuoj imsiu klykti. Susiriečiau lovoje ir užsidengiau paklode. Net nepajutau, kaip ėmiau kūkčioti ir galiausiai atrodo jau pasibaigus ašarom, vėl užmigau.

◇

Pirmą kartą po tiek daug laiko, pažvelgiau į save įdėmiau. Užkišau plaukus už ausų, kad geriau atidengčiau veidą. Rudos akys išlikusios lygiai tokios pat, kaip ir pamenu. Tik žvilgsnis pavargęs, atsiradę tamsūs paakiai. Ant skruostų galima buvo įžvelgti vos kelias strazdanas. Balti plaukai susibangavę dailiai krito ant mano pečių. Kilstelėjau juos ir susisegiau palikdama kelias išsprūdęs sruogas priekyje. Dar kartą pažvelgiau į save ir pasirodžiau sau tokia svetima. Atrodo, jog pirmą kartą mačiau save svetimomis akimis. Neatpažinau savęs. Atsitiesiau. Dar kartą nužvelgiau save ir savo aprangą. Vyno spalvos aptempta ilga suknelė prie mano baltų plaukų atrodė ryškiau nei turėtų. Tokios pat spalvos kaip suknelė lūpdažis, darė mane vyresne ir mažiau atpažįstama.

Kadangi per ilgai miegojau ir po to per ilgai ruošiausi, nepavyko išvengti susitikimo su Atėne kambaryje. Pasisekė bent tiek, kad nesusitikau su Eride. Atėnė mane pamačiusi džiaugėsi, kad man buvo viskas gerai ir nenukentėjau. Bet mano nuostabai, daugiau man nieko nesakė. Neklausė apie kelionę. Nei apie Daneirį, nei apie Julianą.

Priešingai, sužinojusi, kad turėčiau būti pokylyje, kuriame bus susirinkusios visos demonų rūšys, raganos ir medžiotojai, pradėjo mane įtikinėti, kad eičiau kartu. Kadangi, ji irgi planavo ten būti ir norėjo, kad eičiau kartu. O aš ir planavau eiti. Turėjau pasikalbėti su Otelu. Turėjau pakankamai laiko, kad apgalvočiau viską, ką norėjau paklausti jo. Ir pagaliau atradau pakankamai drąsos, kad pagaliau išsiaiškinčiau viską. Norėjau padaryti galą visom paslaptim. Norėjau ramybės, o ją pasiekti galėjau tik bandydama viską išsiaiškinti.

Užsimerkiau ir dar kartą lėtai įkvėpiau ir iškvėpiau. Bandžiau surikiuoti visas mintis. Stengtis, nepasimesti jausmų sūkuryje, kurie vis kilo. Atrodė, kad bet kada galiu sprogti. Galvos skausmas vis dar nepraėjo ir neatrodė, kad artimiausią akimirką ruošiasi praeiti. Tačiau turėjau surasti Otelą. Turėjau susiimti.

Pažvelgiau vėl į save veidrodyje ir prisiminiau Atėnės žodžius. Nors ji man nieko neužsiminė apie pradingimą ir nieko neklausinėjo, bet mums atvykus į pokylį, ji pareiškė, kad turi čia reikalų ir nebus kartu su manimi. Džiaugiausi, nes mažiausiai dabar norėjau su kažkuo kalbėti ir man reikėjo kurį laiką pabūti vienai, su savimi. Tačiau prieš mums atsisveikinant, ji neįskaitomu žvilgsniu nužvelgė mane ir sumurmėjo: ,,Otelas labai nerimavo dėl tavęs." Ir tada ji tiesiog nuėjo nuo manęs. Net neleido man nieko daugiau paklausti.

Jutau, kaip pyktis ir nerimas ima kilti manyje. Nepasitikėjimas Atėne tik išaugo. Jau nuo to karto, kai mačiau ją su Otelu toje klasėje, man tai nepatiko ir pasėjo manyje abejonę dėl jos.

,,Otelas labai nerimavo dėl tavęs." Iš kur tu tai žinai, Atėne?

◇