VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

VI

Išvydusi akademijos pastatą net nudžiugau - daugiau nebereikės sėdėti namuose. Aplinkos pakeitimas tikrai buvo į naudą.

Šįkart akademija nebuvo tokia tuščia kaip man atvykstant pirmais metais į ją. Šiemet kartu su manim atvyko daugelį mokinių, tad šiaip ne taip per vargus susiradau savo kambarį. Mano nuostabai tai buvo tas pats kamabrys, kaip ir praeitais metais, todėl nudžiugau, nes jau buvau prie jo pripratusi.

Įžengiau į kambarį ir pirmą dalyką, kurį išvydau buvo trys lovos. Mano lova buvo laisva, o ant kitų išvydau Atėnę ir merginą šviesiai rudais plaukais ir žaliom akim. Ši buvo labai smulki ir primenė šešiolikmetę paauglę. Jos akys spindėjo vaikišku džiaugsmu, o skruostai buvo nusėti strazdanomis ir jai išvydus mane ji nuraudo.

- Aminata! - Atėnė žaibo greičiu pakilo nuo lovos ir prilėkusi prie manęs apsikabino. Numečiau savo kuprines ir kitus kelioninius krepšius ir taip pat ją stipriai apsikabinau. - Nesitikėjau tavęs išvysti daugiau. Kaip tu pasikeitei.

- Ne aš viena, - turėjau omenyje Atėnes plaukus, kurie šįkart vos siekė pečius ir viena jų pusė buvo praskusta. Atėnė nusijuokė ir brukštelėjo per plaukus.

- O tavo plaukai, - iškart išvydau Atėnes akyse susirūpinimą. - Kas nutiko? - vos išgirdau šiuos žodžius, nes heraja labai tyliai juos sušnabždėjo.

Ji suprato, kad kažkas baisaus turėjo nutikti su manim, kas pakeitė mano plaukų spalvą. Ji buvo ta, kuri papasakojo man apie plaukų spalvos pasikeitimą dėl galių valdymo. Vietoj to, kad atsakyčiau, papurčiau galvą ir žvilgtelėjau į naujokę sėdinčią ant lovos.

- Labas, - naujokės veidas dar labiau nušvito ir šypsena išsiplėtė iki pat ausų. Ji turėjo labai šviesią odą, tad jos raustelėję skruostai atsimušė jos baltoje odoje.

- Sveikaa, - mergina pakilo nuo lovos ir padarė keistą judesį su rankomis: suglaudė dvi rankas į meldimo pozą ir pridėjusi jas prie kaktos nulenkė galvą. - Aš nauja. Mano vardas Eridė.

- Malonu, aš Aminata.

- Ji stichė, - Atėnė sušnibždėjo man. - Eride, Aminata medžiotoja, - naujokė šiek tiek susiraukė, - ajotoiždem.

- Aaa, ajotoiždem, - mergina vėl blykstelėjo šypsena. - Medžoitoja? - ištarusi šį žodį ši šiek tiek susikrimto - Medžiotoja.

- Taip, dabar teisingai, - Atėnė atsisuko į mane. - Ji iš vieno labai seno stichių kaimelio, kurie valdo žemę. Jai pirmi metai akademijoje ir ji nelabai moka jūsų kalbą.

Atsisukome kartu su Atėne vėl į naujokę. Ši vis dar taip pat vaikiškai tebesišypsojo. Atsakėm jai tuo pačiu.

Susirinkusi daiktus susidėjau juos ant lovos ir ant stalelio, esančio prie lovos, pastebėjau padėtą pamokų tvarkaraštį ir mėlynos spalvos uniformą.

Pažvelgiau pro langą, kuris buvo prie mano lovos. Pro jį matėsi miškas į kurį man teko praeitais metais keliauti. Jame sutikau vilkolakius, kurie maniau, kad yra išnykę ir šie manęs vos nenužudė, o po to patekau dar į praeitį. Vėl mano mintis perskrodė Devonas, Adrianas ir Julianas. Ta nežinia gaubianti mano širdį sustiprėjo dar labiau atvykus į akademiją. Norėjau jos nusikratyti. Norėjau išsiaiškinti kas gi nutiko. Jaučiausi atsakinga už tai, tačiau nežinojau net nuo ko pradėti.

Atsisukau į Atėnę ir Eridę. Šios kalbėjosi pusiau demonų kalba, pusiau žmonių.

- Eride.

Stiche išgirdusi savo vardą sukluso ir atsisuko pačiai šypsodamasi į mane.

- Taip?

- Julianas. Būsimasis stichių valdovas.

- Julianas? - mergina iš visų jėgų stengėsi mane suprasti.