VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

VII

- Tai jūs visi persikelėte į dabartį? - sėdėdami sode ant vieno iš čia esančių suoliuko, Daneiris paklausė. Jam papasakojau visas svarbiausias detales, kurias jis praleido. Taip pat ir apie kai kuriuos neaiškumus ir keistą Adriano elgesį, taip norėdama jį paskatinti ir man atsiskleisti. Nepasakojau tik apie bučinius. Jam tikrai nereikėjo to žinoti.

- Taip. Visi buvome prie angelo. Jis turėjo mus visus perkelti, bet kažkodėl neradau nei Juliano, nei Devono, nei Adriano. Jie tiesiog dingo.

Daneiris nieko į tai neatsakė. Tik spoksojo į žemę ir kramtė lūpą, kuri jau seniai buvo nusėta žaizdomis dėl pastovaus kramtymo. Pradraskius dantimis ir šįkart žaizdą lūpoje, iš jos ėmė sunktis  kraujas. Iš pradžių Daneiris apsilaižė lūpas, o vėl susikaupus kraujo lašeliui jis palietė pirštu lūpą ir atitraukė. Išvydęs ant jo kraują, susiraukė.

Šiandien laukdama šio pokalbio prisiminiau, kad Daneiris pasirodžius pirmąkart Adrianui žinojo apie jį. Jis tada kalbėjo apie kažkokį planą ir jog Adriano neturėtų jame būti.

- Papasakojau tau viską, ką tu praleidai. Dabar tavo eilė. Kas per planas buvo, kurį pasirodęs Adrianas sugadino? Ką jūs visi slėpėte nuo manęs?

Daneiris išgirdęs šiuos žodžius išgąsčio pilnomis akimis atsisuko į mane.

- Nieko, - net nepamąstydamas burbtelėjo.

Paliečiau stichio ranką ir šis iš pradžių pažiūrėjo į mano ranką ant jo, o po to į mane. Giliai įkvėpiau ir pajutau susikuriantį ryšį tarp manęs ir Daneirio. Jo emocijos ėmė plūsti manęs link.

- Tai ko taip bijai? Ką nuo manęs slepi? Jaučiu tavo baimę, Daneirį. Jaučiu, kad kažką nuo manęs slepi, - vaikinas patraukė savo ranką nuo manosios.

- Neskaityk mano emocijų.

- Tu nepalieki man kitos išeities. Kalbėk.

- Aš daug nežinau, - Daneiris atsiduso. - Įtariu, kad Julianas žinojo netgi daug daugiau nei aš. Žinau tik tiek, kad Adrianas yra žudikas. Šis savo senų žudymo įpročių neapleidžia, todėl iš po savęs palieka tik mirtį - niekas su juo neišgyvena. Jis jau seniai yra virtimo seru procese. Sakiau tai Julianui, tačiau jis kaip ir Devonas laikosi tos nuomonės, kad Adrianas dar turi savyje meilės jausmo, - Daneiris ironiškai nusijuokė. - Nesąmonė. Tas žvėris tokio jausmo jau seniai nepažįsta ir man keista, kad tu išlikai gyva. Maniau, kad jis tave pribaigs, - vaikinas atsisukęs pažvelgė tiesiai į mano akis. - Negalėjau patikėti, kai sužinojau, jog tu sugrįžai. Nesitikėjau daugiau tavęs pamatyti.

- Kodėl? - jo žodžiai skambėjo baisiai. Jo akimis jau seniai buvau mirusi.

- Tu esi De Vil ir dar labai galinga apdovanotoji. Švelnaus būdo, prasti kovos sugebėjimai - tiesiog puikus taikinys Adrianui. Jis galėjo lengvai tave nužudyti ir iš tavęs gauti naujų jėgų antplūdžio, taip prailgindamas savo jaunystę ir nemirtingumą.

Nežinojau ką jam atsakyti. Atrodo turėjau jau būti pripratųsi, kad mane vis kažkas nori nužudyti, tačiau tikriausiai prie tokių dalykų nepriprasi.

- Tačiau tavęs išgydymas mainais už tai, kad tu jį prikėlei iš numirusių reiškia, kad gal vis dėlto nebuvai jo taikinys. Nes jei būtum buvus jo taikinys nemanau, kad tu būtum išvis pasiryžus jį prikelti iš numirusiųjų. Patikėk, tada būtum džiaugusi, kad jis mirė.

- Būdavo akimirkų, kai tikrai maniau, kad jis mane nužudys, tačiau negalėjau leisti jam mirti.

- Kaip ir sakiau, tu labai švelnaus būdo ir naivi.

- Taip, tokia esu. Tačiau tai nereiškia, kad leisiu tau nepabaigti savo pasakojimo. Pasakok, ką dar žinai.

Daneiris vėl pasijuto nejaukiai ir ėmė spoksoti kažkur į toli.