VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

IX

Sėdėjau ant vieno iš stikliniame sode esančių suoliukų. Stebėjau fontone plaukiančias žuvis ir laukiau Daneirio. Šis per vieną pertrauką priėjęs prie manęs pasiūlė susitikti po pamokų stikliniame sode. Iškart sutikau.

- Atleisk, kad truputį vėluoju, - atsiradęs Daneiris prisėdo šalia ant suoliuko. - Tik norėjau įsitikinti, kad niekas manęs nematė įeinant.

- Viskas gerai. Tai apie ką norėjai pakalbėti?

- Turiu planą. Man kilo viena idėja po to, kai papasakojai apie kelionę, - Daneiris šiandien atrodė gyvesnis nei vakar. Nors paakiai niekur nedingo, o plaukai vis dar išliko susitaršę, tačiau akyse galėjau matyti viltį. - Galėtume pabandyti išsikviesti laiko angelą ir paprašyti jo pagalbos. Tik nesu tikras, ar jis mums padės, bet tai gera pradžia pradėti paieškas.

- O kaip jį priskviesime? Juk tam reikia jo plunksnos.

- Nebūtinai. Radau tokius burtus, - Daneiris ėmė kažko ieškoti savo kuprinėje. - Štai, - ištraukęs seną storą knygą iš kuprinės, atvertė skirtuku pažymėtą skyrių. Truputį paskaitęs atverstą puslapį perdavė knygą man. - Tai yra iškvietimų knyga. Su ja galima iškviesti bet kokios paskirties angelą. Senovėje žmonės pagal šiuos kvietimus melsdavosi kiekvienam angelui, nes manydavo, kad tai yra dievai. Jie aukodavo jiems įvairias dovanas, o iškviesti angelai-dievai vėliau tas vaišias susirinkdavo.

- Mums tereikia kraujo, - žvilgtelėjusi į aprašytą iškvietimą knygoje nudžiugau. Apeigos ritualas ir atlikimas nebuvo sunkūs. Tačiau informaciją kurią gausime iš iškviesto angelo bus neįkainojama.

- Tiksliau iškvietėjo žmogaus kraujo.

- Dėl to tu niekada ir negalėjai pats išsikviesti angelo.

- Taip. Nežinojau nei vieno žmogaus, kuriuo galėčiau taip pasitikėti ir paprašyti iškviesti angelą. O tau rūpi Juliano ir Devono radimas taip pat, kaip ir man.

Nusišypsojau Daneiriui.

- Mes juos rasim.

- Tikiuosi. Bijau tik, kad angelas nenorės bendradarbiauti. Angelai nelabai mėgsta, kai žemiškos būtybės prašo pagalbos iš jų.

- Jis mums padės, pamatysi, - prisiminiau angelo ištartus žodžius, jog jis man jaučiasi skolingas. Mane tuoj pat apėmė džiugi nuotaika. - Kada ir kur atliksime iškvietimą? Negalime akademijoje to daryti.

- Galvojau apie šventę, kuri vyks už kelių dienų. Per ją galėtume nueiti į mišką, kur niekas mūsų taip lengvai neras ir niekas mūsų nepasiges. Visi bus užsiėmę švente.

- Svarbu ištrūkti.

- Taip, - Daneiris atsiduso, - Man reikia tavo pagalbos, nes vienas pats nepajėgsiu Juliano rasti. O man reikia jį rasti. Privalau.

- Mes viską padarysime, kad juos rastume.

                                      ◇

Sugrįžusi į savo kambarį prie darbinio stalo radau sėdinčią Atėnę. Ši įnirtingai darė užduotas pamokų užduotis. Eridės nebuvo. Ji mokėsi bibliotekoje su draugais.

- Pagaliau likome vienos, - vos tik man prisėdus ant lovos, Atėnė atsisuko į mane. Nustebusi pažvelgiau į ją.

- Pasakok, kas iš tiesų nutiko.

- Ką? - sutrikau.

- Ijanas šnekėjo tokių baisių dalykų praeitais metais. Jis tikėjo, kad tu susidėjai su diaru ir kad padedi jam ir stichiui. Taip pat jis kažką pasakojo apie tavo mamą, tačiau nelabai supratau tą dalį.