VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

II. Monstrais tampama

(NE)PASMERKTOJO GIMIMAS

AVA
Visus mėnesius iki kol gimė mažylis buvau lyg nesava. Pratardavau vos kelis žodžius savo vyrui. Su kitais diarais net nesivarginau kalbėti. Bijojau. Beprotiškai bijojau pratrūkti. Visą laiką jaučiausi prastai, o artėjant mažylio gimimo dienai - susirgau. Aukšta temperatūra, kūną kratė šaltis, pykino.

Johanas tikėjo, kad viskas dėl nėštumo ir iš dalies jis buvo teisus. Savyje nešiojau angelo vaiką, o negana to vaiko tėvas buvo jau seniai negyvas. Kiti angelai, Oktaviano broliai, jį nužudė, išniekino. Jo mirties vaizdinys dar iki šiol persekiojo mane tiek dieną, tiek naktį. Mano viduje auganti būtybė nepalengvino mano gyvenimo, nes jo gimimas buvo pasmerktas. Savyje jis turėjo diarų ir angelų kraujo. Visais amžiais buvo draudžiama diarams ir stichiams turėti vaikų su kitom būtybėm. O herajoms buvo leidžiama turėti tik su žmonėmis. Buvau pasmerkta. Nusižengiau nedovanotinai. Visa tai neturėjo įvykti.

Kuo labiau artėjo gimdymo diena, tuo labiau supratau, kokią klaidą padariau. Tačiau žinojau, kad galiu ją ištaisyti. Ta mintis nepaliko mano minčių.

Gimdymas buvo beprotiškai skausmingas. Maniau, kad mirsiu. Nors gimdžiau viena pati ir aplinkui nieko nebuvo, nes Johanas buvo išvykęs į įprastinę savo kelionę, tačiau dėl to jaučiausi tik dar geriau. Nebus liudininkų. Niekas nepamatys mano gyvenimo klaidos.

Prisipažinsiu, neišgirdusi vaiko verksmo, apsidžiaugiau. Pats likimas neleido man padaryti šios klaidos. Nereikėjo atlikti to pačiai. Gulėjau ramiai kelias minutes ir bandžiau atsigauti. Galiausiai nusprendžiau pažvelgti į vaiką. Iš pradžių nedrąsiai ir trumpai žvilgtelėjau jį. Išvydusi baltą ir juodą spalvą vėl žvilgtelėjau į vaiką, tik šįkart ilgesniam laikui. Mažylis turėjo juodus kaip smala plaukus ir blyškų veidelį. Akytės buvo užmerktos. Jis buvo toks gražus ir ta mintis, kad jis mano, privertė mane ištiesti ranką jo link. Tačiau išvydusi savo juodas ir jo šviesias rankas, staiga atitraukiau rankas. Net mano paties kraujas negalėjo to užslėpti. Jis turėjo baltas rankas, tokias, kokias joks diaras neturi.

Neleisdama apimti emocijom, greitai nupjoviau virkštelę ir paėmusi audinį, susukau į jį kūdikį, taip stengdamasi nepaliesti savo rankomis jo kūnelio. Buvau lyg atbukusi. Net neprisimenu kaip spėjau nusigauti iki skardžio. Prisimenu tik ramų šiltą vasaros vakarą ir čiulbančius paukščius. Buvo tikra ironija, kad tokiai siaubingai dienai kaip ši, buvo toks puikus oras.

Stovėdama prie skardžio bandžiau sukaupti drąsą. Man reikėjo tik išmesti ryšulėlį į jūros bangas. Pamiršti šią klaidą. Tereikėjo atleisti rankas. Tačiau išgirdusi vaiką išleidžiant tylų garselį, atrodo lyg prabudau. Atidengiau medžiagos skiautę nuo kūdikio veidelio. Tik dabar laikydama jį pakankamai arti prie savo krūtinės supratau, kad jis gyvas. Staiga mažylis pramerkė akis ir išvydusi jų žydrumą sustingau. Tos akys. Jos buvo tokios pat kaip Oktaviano.

Mano skruostais ėmė risti ašaros. Buvau tokia kvaila. Tai buvo mano vaikas. Nesvarbu, kad jis buvo pusiau diaras, pusiau angelas. Tai buvo mano mažylis. Dalis manęs. Pradėjau kūkčioti dar labiau. Atrodė, jog su mano ašarom išėjo visi manyje laikyti blogi dalykai. Mano sielvartas dėl Oktaviano, mintys, kad kūdikis buvo klaida ir jo gimimas buvo pačios mano gyvenimo pasmerkimas. Priglaudžiau mažylį prie savęs ir žinojau, kad kol būsiu gyva, niekas jo nenuskriaus. Jis buvo mano. Tik mano. Vėl pažvelgiau į kūdikį. Į jo žydras akis.

- Mes ką nors sugalvosim, mano Adrianai. Aš tave apsaugosiu, mano mažasis diare.

                                                                                              ◇

Laikiau savo kūdikį rankose. Jo verksmas buvo toks garsus, kad maniau, jog išprotėsiu. Mažomis rankutėmis jis blaškėsi, o akutės buvo užmerktos. Paglosčiau jo trumpus ir tamsius kaip smala plaukus.

- Neverk, aš čia, su tavimi, - tyliai jam sušnabždėjau ir džiaugiausi, kad Johano nėra, nes jis tikrai šito nepakęstų.

Kūdikis staiga nurimo ir žvelgė į mane savo didelėmis juodomis akimis, rankas įpynė į mano tamsiai rudus plaukus.

- Mama, - švelnus Adriano balsas kreipėsi į mane.

Adrianas nedrąsiai priėjo prie manęs ir pažvelgė į savo brolį mano rankose.

- Tu irgi buvai toks pats, - nusišypsojusi atsisukau į Adrianą.

Jo pilkos akys lakstė tai į mane, tai į kūdikį.

- Negi irgi taip pat verkiau?

Nusijuokiau iš jo ir papurčiau galvą.

- Ne. Priešingai, tu buvo labai ramus. Prisimenu, kad kai pamačiau tavo akis, supratau, kad tai buvo gražiausios akys, kurias esu mačiusi, - pažvelgiau į Adriano akis, kurios iš kadaise buvusių žydrų akių dabar jau buvo virtusios į pilkas. O tai buvo tik į naudą.

- Kiti vaikai tyčiojasi iš mano akių, jie sako, kad esu nenormalus, nes diarai neturi pilkų akių. Mama, ar aš nenormalus? - jo lūpos suvirpėjo ir jis drebančiu balsu manęs paklausė šio kvailo klausimo.

- Žinoma, kad ne. Neklausyk kitų vaikų... - kūdikis vėl pradėjo kūkčioti ir pažvelgęs į mane pradėjo verkti.

Atsistojusi bandžiau jį nuraminti, užmigdyti. Pažvelgusi pro langą pastebėjau, kad saulė tuoj leisis ir tai mane paskatino dar labiau stengtis nuraminti mažylį. Johanas tuoj grįš iš po trijų dienų kelionės ir žinojau, kad jis labai nustebs ir supyks sužinojęs, kad jau pagimdžiau. Jis sakė, kad vaiką bus galima pasilikti tik tada, jei jis bus ramus. Jis tikėjosi, kad šis bus toks pat ramus kaip Adrianas.

- Mama, o kaip jį pavadinsime? - Adrianas įsikabino į mano suknelės sijoną.

- Nežinau, - mano mintis dabar užėmė visai kiti dalykai.

- Ar galime jį pavadinti Devonu?

- Devonu? - nustebusi atsisukau į Adrianą ir vis dar negalėjau patikti, kad jis būdamas toks mažas jau taip puikiai kalbėjo ir viską suvokė. Buvo per daug protingas savo amžiui ir tai buvo palaima ir tuo pačiu lyg prakeiksmas. Jis per daug suprasdavo ir jaudindavosi dėl tokių dalykų, dėl kurių tokio amžiaus berniukui nereikėtų.

- Man patinka, - su lyg Adriano žodžiais kūdikis nutilo ir vėl pramerkęs tamsiais akis pažvelgė į mane. - Manau, kad jam irgi patinka.

- Tebūnie Devonas, - nutariau.