VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XI

Visą savo dėmesį buvau sukoncentravusi į Atėnę. Ši stovėdama su grupele draugų juokėsi, todėl nepastebėjo mano vertinančio žvilgsnio. Vakar jos po pamokų kambaryje neradau. Galiausiai, kai grįžau iš po susitikimo su Otelu, ji jau miegojo. Ryte prabudusi Atėnės lovą radau tuščią.

-Į ką taip žiūri? - netikėtai prie manęs atsiradęs Daneiris išgąsdino mane. Iš išgąsčio atšokau nuo vaikino, o šis iš tokio mano poelgio tik nusijuokė.

-Nejuokinga, - jutau kaip širdis daužosi lyg pašėlusi. - Į nieką nežiūrėjau.

Daneiris iš mano balso tono ir ne džiaugsmingai nusiteikusios veido išraiškos suprato, jog normalaus atsakymo nesulauks, todėl nukreipė temą.

-Įdomu, kur dingo Alaras, - vaikinas suirzo. Nervinga buvau ir aš, nes apie penkiolika minučių jau laukiame, kol Otelas pasirodys ir pradės pamoką.

-Net neįsivaizduoju, - ir lyg su šiais žodžiais išvydau koridoriuje einančią žmogystą. Tai buvo Otelas. Nors jo veide negalėjau įžvelgti jokių emocijų, tačiau žinojau, kad kažkas negerai. Vakarykštis pokalbis tarp manęs ir Otelo nebuvo vienas maloniausių. Pasėjo manyje daugybę abejonių ir minčių. Visą rytą tik apie tai ir galvojau.

-Esu dėkingas, kad visi kantriai laukiate manęs, bet turiu pranešti, kad šiandien pamokos nebus. Tačiau vietoj to turite tuoj pat eiti į pagrindę salę, - vos atėjęs iki mokinių grupės, Otelas prabilo.

Susižvalgėme kartu su Daneiriu ir abu pajutome, kad iš to gero tikėtis neverta. Atsisukau į Otelą ir bandžiau pagauti jo žvilgsnį, tačiau šis neatsisuko. Nieko nelaukdami visi mokiniai pajudėjo salės link.

Įėję į salę išvydome čia jau susirinkusias kelias mokinių grupes. Į salę dar papildomai plūdo ir kita dalis akademijos mokinių. Viduryje salės ant pakylos stovėjo mūsų mokyklos direktorė.

Atsistojome salės šone su Daneiriu ir vis žvalgėmės aplinkui, taip bandydami suprasti kokiu tikslu visi buvome čia surinkti. Neilgai trukus prie mano šono atsistojo Otelas. Jutau jo žvilgsnį, tačiau neatsisukau.

Susirinkus visiems akademijos mokiniams, direktorė pradėjo kalbą nuo bandymo mus nuraminti. Ji sakė, kad čia bus tik nedidelė apklausa ir galbūt daugumos iš mūsų ji net nepalies. Iškart po jos žodžių į salę įžengė keturi juodai apsirengę žmonės: du vyrai ir dvi moterys. Viena iš moterų užėmė direktorės vietą ir apžvelgusi išalkusiu žvilgsniu mokinius, plačiai nusišypsojo atidengdama dantis.

- Visada labai malonu matyti būsimus kovotojus. Tikriausiai svarstote, kas mes ir kodėl visi buvote surinkti į salę, - moteris akimirkai nutilo ir vėl apžvelgė visą salę. Ji aiškiai kažko ieškojo. - Save mes vadiname valdytojais. Tikriausiai ne daugelis esate apie mus girdėję. Atvykome čia su labai paprastu tikslu: renkame informaciją apie ilgaamžį diarą, kuris praeitais metais mokėsi labai trumpą laiką jūsų akademijoje. Jis žinomas vardu Devonas.

Išgirdusi vaikino vardą sustingau. Jutau kaip net išpila šaltas prakaitas. Apėmė negera nuojauta, lyg visą kūną apgaubė juodas debesis pilnas negerų dalykų. Kas tokie buvo valdytojai ir ko jiems reikėjo iš Devono net įsivaizduoti negalėjau. Atsisukau į Otelą norėdama užduoti klausimą, tačiau šis prabilo greičiau nei spėjau ką nors ištarti.

- Neišsiduok, kad pažįsti Devoną. Daneiri, tu taip pat.

- Kas čia vyksta? Kas jie tokie? - Daneiris sumišusiu žvilgsniu pažvelgė į Otelą. Pasirodo ne viena aš nežinojau, kas yra valdytojai.

- Valdytojai - tai padarai-žmonės, kurie turi gebėjimą valdyti kitus padarus per kraują. Ši moteris yra apdovanotojų valdytoja. Puikiai žinoma Otelui, - šalia Daneirio, mano nuostabai, atsirado Kristianas Bleikas. Šįkart vilkėjo įprastus drabužius, o ne Belatoro akademijos uniformą. Jo žvilgsnis keliavo pirmiausiai ties Daneiriu, po to ties manimi ir galiausiai sustojo ties Otelu.