VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XXIX

Radau Otelą vienoje iš pavėsinių, kuri buvo toliau nuo pastato, kuriame vyko pokylis. Tai buvo nedidelė, vijokliais ir nužydėjusiomis erškėtrožėmis apaugusi pavėsinė. Joje buvo kelios įžiebtos didžiulės žvakės, kurių pakako, jog apšviestų pavėsinės vidų.

Iš pradžių nedrąsiai įžengiau į pavėsinę ir sustojau prie įėjimo lyg įbesta. Otelas iš pradžių į kažką miško pusėje buvo sutelkęs dėmesį. Pajutęs mane esant netoliese, atsisuko.

- Sveika, - jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir galiausiai įrėmė žvilgsnį man į akis. – Atrodai nuostabiai. Net neatpažinau tavęs šokių salėje. Mačiau, kad kalbėjai su Daneiriu.

- Taip, kalbėjau, - nepatikliai nužvelgiau jį.

,,Myliu tave, Aminata."

,,Otelas labai dėl tavęs nerimavo."

- Kas vyksta tarp tavęs ir Atėnės? – sunėriau rankas, taip tikėdamasi save padrąsinti ir pasijusti saugiau.

- Atėnės? – Otelas suprunkštė. – Tai tavo pirmasis klausimas man? Nei labas, nei ačiū, nei vakar man buvo labai gera ir irgi tave myliu, Otelai? Vietoj to tau rūpi Atėnė? – Otelo balso tonas išdavė, kad jis įsižeidė.

- Na šiandienos Atėnės žodžiai, kad tu dėl manęs labai nerimavai, sukėlė tam tikrų abejonių.

Otelas nusijuokė.

- Ji mėgsta sureikšminti viską. Buvau pas ją tik kartą. Kai tu pradingai. Maniau, kad gal jai būsi ką nors užsiminusi apie savo planus, bet galiausiai nieko iš to nepešiau. Pasirodo, tu niekuo nepasitiki.

- Bet po visko, tu vis tiek atėjai pas mane ir permiegojai su manim.

Otelo veidas tapo neįskaitomas. Susikišęs rankas į kelnių kišenes, kilstelėjo galvą ir prieš tai buvęs švelnus žvilgsnis virto į bejausmį.

- Nes myliu tave. Ir nors žinau, kad daug ką nuo manęs slėpei, aš pats buvau ne ką geresnis. Nuo pat pradžių žinojau, kad tu man ir visiems kitiems meluoji dėl to, kad nieko neprisimeni.

- Iš kur tu tai žinai? – apsikabinau save dar stipriau.

- Aš negaliu...

- Kodėl visi sako tavimi nepasitikėti? Kodėl gaunu tokius perspėjimus apie žmogų, kuris teigia, jog mane myli? Negalėjau tau atsakyti tuo pačiu, nes mano pačios melai tau nusveria meilę tau. Tai nesąžininga tavo atžvilgiu. Bet tu matau neturi sąžinės, jei drįsti teigti, kad myli mane.

- Galiu viską papasakoti, būti su tavimi pilnai atviras, bet tik su sąlyga, kad man padėsi. Kad pasitikėsi manimi ir kad eisi išvien su manimi.

- Ką turiu padėti? Manau, kad prašai per daug. Ar tai tu suskirstei grupes? – mano balsas sudrebėjo tariant paskutinius žodžius.

Otelo veidas suakmenėjo. Nors žvelgė į mane, neatrodė, kad mato mane.

- Kodėl šneki tokias nesąmones.

Sukukčiojau. Savęs apglėbimas nebepadėjo. Otelas dėl mano kukčiojimo lyg atsigavo iš transo. Šįkart iš tiesų matė mane.

- Aminata, - jis priartėjo vienu žingsniu arčiau manęs. Jo balsas sušvelnėjo. Papurčiau galvą.

- Prašauk, nelįsk prie manęs, - nuleidau akis. Akimirkai buvo tylu.

- Aminata, papasakosiu tau viską. Noriu, kad prisijungtum prie manęs, todėl pasakysiu viską ir tikiuos, kad suprasi mane, - jam pradėjus šnekėti pakėliau į jį akis. – Tai aš suskirsčiau grupes. Man reikėjo jūsų visų. Tai buvo visas mūsų planas. Mano ir Adriano. Pažįstų jį jau ganėtinai ilgai. Ilgiau nei patį Devoną. Apsimesti, kad jis yra mano kalinys irgi buvo plano dalis. O žinome, kad Devonas bet ką padarys dėl savo brolio, tad ilgai jo įkalbinėti dėl plano nereikėjo.