VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

VIII. Monstrais tampama

BAIMĖ

ADRIANAS. 18 metų
- Kas ten nutiko treniruočių lauke? – pamiršęs visą mandagumą, aiškiai ir be jokių užuolankų, paklausiau Margaretos.

- Nieko, - ši net nemąsčiusi atšovė. Atsisukau į Esterą ir ši nekaltai pažvelgė į Margaretą. – Nedrįsk, - rudaplaukė sušnypštė.

- Jis irgi nori suprasti ir padėti, - Estera nedrąsiai prabilo. O man galvoje sukosi tik vaizdas, kaip Margaretos šiandien vos nenužudė mortemas, nes ši tiesiog sustingo ir nieko daugiau nebepajėgė daryti. Gerai, kad pastebėjau laiku, kad mergina visiškai nebejudėjo, todėl spėjau pribaigti mortemą greičiau negu jis pribaigė Margaretą.

- Darykit ką norit, - rudaplaukė atsistojo ir nužingsniavo takeliu aplink telkinį. Ji ėjo greitai, bet galėjau pastebėti, kad jos visas kūnas iš baimės vis dar tebedrebėjo.

- Turi prisiekti, kad niekam to nepasakosi, - Estera surimtėjo.

- Prisiekiu, - susidomėjau šia situacija dar labiau. Negalėjau patikėti, kad tokia šalta ir stipri kovotoja kaip Margareta galėjo sustingti prieš būtybę, kuri troško ją nudobti.

- Margareta jau ne vienerius metus kovoja su savo prigimtimi. Jai sunku yra nužudyti kitą būtybę, todėl dar nei kartą nėra to dariusi. Ji nenori būti medžiotoja, nes ji antgamtines būtybes lygina su mumis, žmonėmis. Ji yra įsitikinusi, kad jie turi jausmus ir tikrai ganėtinai išvystytus kaip ir žmonių. Ir tai nėra taip, kad tik būtybių ji negali žudyti, ji apskritai negali prisiversti atimti gyvybes net ir pačiam kalčiausiam. Jai atrodo baisu iš kažko atimti galimybę gyventi.

Sutrikau. Dar apie tokius žmones man neteko girdėti. Vėl atsisukau į nuo mūsų dar labiau nutolusią Margaretą. Ji vis dar taip pat greitai žingsniavo tolyn. Medžiotoja, kuri nenori žudyti būtybių? Tai buvo negeras derinys akademijoje. Nesupratau, kaip ji toli taip nuėjo. Aš buvau beveik metus akademijoje ir jau spėjau nužudyti daugybę monstrų per treniruotes. Ir žinau, kad aš pats beveik diaras, bet tokie padarai, kokie mums būdavo duodami per treniruotes, buvo siaubingi. Jie visi būdavo sulaukėję ir jau paragavę kraujo, arba tiesiog mėgdavo žudyti. Tokie padarai iš tiesų atnešdavo tik žalą mūsų pasauliui.

- Bet ji De Vil.

- Dėl to jai tik sunkiau. Jos mama tikra tironė. Apskritai visi De Vilai daugiau ar mažiau yra žiaurūs. Tu juk žinai, kad jie turi net atskirą kalėjimą antgamtinėms būtybėms, kur sugautas laiko ne žmoniškomis sąlygomis ir atlieka su jais bandymus, arba tiesiog kankina. Nors esu medžiotoja, bet net man dalis De Vilų kalėjimuose atliekamų dalykų būtybėms skamba per žiauriai, - Estera garsiai atsiduso. – De Vilai ir tuo labiau Margaretos mama niekada neleistų to, kad jos dukra nesugebėtų žudyti būtybių. Margareta turi pasiduoti savo prigimčiai. Bet jai sunkiai sekasi su tuo. Ją tai žlugdo. Ji negali pakelti žudymo. Kiekvienas regėtas nužudymas ją žudo pačią.

Žvilgtelėjau į šalia ežero sėdinčią Margaretą. Ši buvo sulenkusi ir apsikabinusi kelius. Padėjusi galvą ant jų, žiūrėjo į vandenį. Vėjas draikė jos plaukus iš prieš tai buvusios supintos kasos. Vėjui nurimus, merginos plaukai apdengdavo jos pečius ir veidą.

- Nežinau, ką dabar daryti. Ji dabar ilgai nenurims, - Estera žvelgdama į draugę sušnibždėjo. – Ir net neleis man jos nuraminti.

- Pabandysiu gal aš su ja pakalbėti, - atsisukau į Esterą ir ši susiraukė.

- Nežinau, ar pavyks, bet gali pabandyti. Aš jums netrukdysiu. Pranešk vėliau, jei pavyks, - Estera suėmė mane už rankos ir ilgai žvelgė į mane. Su savo plaštaka uždengiau jos ranka ir švelniai spustelėjau. Po to šyptelėjau ir Estera dar kelias sekundes ilgesingai stebėjo mane. Po to paleido ranką ir pasuko akademijos link.