VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

IV

Stovėjau netoli močiutės ir mamos, kurios tarpusavyje šnekučiavosi. Iš galvos vis nekrito pokalbis tarp manęs ir Otelo. Tuo pačiu metu stebėjau kitoje salės pusėje stovintį Otelą. Šis kalbėjo su Lijonu Alaru, savo tėvu, ir taip pat prie jų prisijungė mano tėvas. Jie visi apie kažką labai įnirtingai kalbėjo.

Nežinau nuo kada tarp mano tėvo ir Alarų atsirado toks ryšys, tačiau tai stebino mane. Otelas vis dar tebebuvo varžovas Aleksandrijos atžvilgiu, o tai tėvui turėjo labai nepatikti. Tačiau būtent dėl tokio savo bruožo mano tėvas toli taip ir nuėjo: jis sugebėdavo labai artimai bendrauti su jam palankiais žmonėmis, nors jų ir nekęsdavo. Galiausiai pabaigoje išpešdavo iš jų viską, ko jam reikėjo, mainais nieko atgal neduodamas.

- Tu Viljamo De Vilo dukra, taip? Jaunesnioji, - šalia manęs išdygo vyras. Jam netikėtai atsiradus ir prabilus net kruptelėjau. Tai buvo apie dvidešimt aštuonerių metų aukštas, plačių pečių ir tamsaus gymio vyras. - Nežinau, ar žinai kas aš, bet esu Nikolas Silveris.

- Taip, žinau kas tu, - puikiai žinojau šį vyrą. Tai buvo Silverių įpėdinis - antrasis pagal sąrašą į vadus po Otelo. Grėsmingas ir bjaurus žmogus. Jo šypsena visada keldavo man neigiamus jausmus.

- Primink kuo tu vardu? - Nikolas nusišypsojo. Ta šypsena stingdė kraują venose.

- Aminata.

- Taip, dabar prisimenu. Esi šeštoji sąraše, - vyras išsitiesė dar labiau ir kilstelėjo smakrą taip, lyg norėdamas pažvelgti iš aukšto į mane ir sumenkinti.

Žinoma, kad jis žinojo mano vardą. Jis prieš mėnesį taryboje iškėlė sceną, kodėl tokia kaip aš, kuri turi neatskleistų detalių susijusių su antgamtinėm būtybėm, esu sąraše. Jo manymu jo pusseserės turėtų būti daug aukščiau už mane.

- Kaip galėjau tave pamiršti, - Silveris pažiūrėjo į mane su panieka. Kilstelėjęs ranką palietė savo ausį - jam trūko gabaliuko ausies.

- Taip, iš tiesų, kaip galėjai pamiršti.

Nikolas manęs nekentė. Aš jo taip. Jei grįžčiau į tą dieną, kai jam padariau šį randą, būčiau norėjusi padaryti dar didesnę žalą. Kai man buvo trylika, tėvas mane su Aleksandrija pasiėmė į medžioklę. Kartu su mumis vyko ir Nikolas su tėvu.

Aš, Aleksandrija ir Nikolas buvome vienoje grupėje ir radome stichių vaiką. Jam tebuvo kokie septyni metukai ir šis vis negalėjo nustoti verkti. Jis vis šaukėsi mamos ir tėčio. Nikolas tada nieko nelaukęs išsitraukė kataną ir norėjo su ja nužudyti vaiką. Tuo tarpu aš su savimi turėjau strėles ir lanką, todėl nieko nelaukusi išsitraukiau jas ir paleidau pirmąją strėlę į Nikolą.

Neplanavau jo užmušti tik norėjau, kad jis sustotų, todėl pataikiau į ausį. Šis iš pradžių nesuprato, kas vyksta, bet kai atsisukęs išvydo mane nusitaikiusią į jį jau kitą strėlę, paraudonavo iš pyčio. Vaikinas ėmė šaukti ant manęs. Aleksandrija taip pat stovėjo apakusi ir negalėjo suprasti, kas vyksta. Stichių vaikas pasinaudojęs sąmyšiu pabėgo. Tuo tarpu Nikolas priėjęs prie manęs sugriebė už maikes ir ėmė šaukti dar labiau. Gailėjausi tiek tą akimirką, tiek dabar, kad nepataikiau jam į koją.

- Mano tėvas labai norėjo su tavimi pakalbėti. Tik jis kažkur ištruko, - Nikolas kažko ėmė ieškoti akimis už mano nugaros, - Štai ir jis.

- Aminata, kokia tu didelė, - ir iš tiesų šalia manęs prisistatė Nikolo tėvas Samuelis, kuris buvo Silverių šeimos pagrindinis atstovas. Pajutau, kaip šis uždeda man ranką ant nugaros. Sustingau. Nikolo tėvas buvo toks pats kaip jis. Bjaurus, pilnas neapykantos ir žiaurumo. Jų net išvaizdos buvo panašios: toks pats tvirtas kūno sudėjimas, platūs pečiai ir nemaloni kreivoka šypsena, kelianti šiurpą. Išvydusi šį vyrą, prieš mano akis iškilo vaizdinys, kai jis nušovė keturis stichių vaikus rastus miške.

Šis vyras be jokio gailesčio juos nužudė. Jis net nesudvejojo. O jie buvo niekuo nekalti, dar tik besimokinantys suvaldyti savo galias. Tų vaikų miestelis, kur jie gyveno, buvo išniokotas paties Samuelio. Ta medžioklė į kurią mus tėvas pasiėmė buvo tam, kad sumedžioti paskutinius išlikusius gyvus stichius iš to miestelio.

- Girdėjau, kad baigei savo pirmuosius metus akademijoje. Nors ir pavėluotai, - Samuelis susižvalgė su sūnumi.

- Taip, pabaigė. O kaip tave tai liečia? - staiga prie manęs atsirado mano tėvas. Vyresnysis Silveris tuoj pat patraukė ranką nuo manęs ir atsitraukė, o jo vietą užėmė priėjęs šalia manęs Otelas. Švelniai pažvelgė į mane ir pakėlęs galvą pasižiūrėjo į Nikolą, kuris jau piktu žvilgsniu stebėjo Otelą.

- Niekaip. Tiesiog stebiuosi kokia Aminata jau didelė, - Silveris suktai nusišypsojo. - Ir ypač dabar galiu joje įžvelgti ir Anos bruožų. Ji labai panaši į savo motiną.

Dabar ratas praplatėjo ir jau čia stovėjo mama ir močiutė. Mačiau, kaip mamai nesmagu, jog Silveris panaudojo mano tikrosios mamos vardą. O iš močiutės ir tėvo veido mačiau, jog jie įpykę. Ypač tėvas, nes viešumoje tariamas mano biologinės motinos vardas jam priminė jo padarytą klaidą.

- Turėtum būti aklas, kad nematytum, jog esu tikra De Vil, - pirma atsakiau, nes žinojau, kad tėvas nebūtų susilaikęs, o labiausiai ko mums reikėjo tai pykčiu.

Vyresniojo Silverio šypsena sutrukčiojo. Jis nenorėjo, kad aš kalbėčiau.

- Ar bent esi mačiusi savo motiną? Ji didžiuotųsi tavimi. Juk praeitais metais kažkur pradingai su diaru ir stichiu. Ar šitai bent prisimeni?

- Gana, Silveri. Norėčiau, kad išeitum iš mano namų kartu su savo sūnumi, - mano tėvas pertraukė Samuelį.

Vyresnysis silveris isteriškai ėmė juoktis. Mačiau, kaip tėvas suspaudžia kumščius, sukanda dantis ir jo žydros akys pašviesėja.

- Kas yra, Viljamai? Skaudu tai, kad ji kaip Ana išvien su antgamtinėm būtybėm? - Silveris ėmė juoktis ir mano tėvas netikėtai trenkė jam.

Mano mama puolė stabdyti tėvą, jog šis nesmogtų dar kartą. Samuelis parkrito ant žemės ir jam iš nosies pasipylė kraujas. Nikolas norėjo prieti, tačiau šįkart Otelas žengė žingsnį link jo, taip užkirsdamas kelią jam prieiti prie mano tėvo. Vyresnysis Silveris vėl ėmė juoktis valydamasis kraują ir išvydusi pro duris įžengiant Belatoro karius supratau kodėl. Pačiame jų priekyje ėjo Kristianas Bleikas. Jie ėjo tiesiai mūsų link.

- Viljamai De Vilai, jūs įtarimas nužudžius du nekaltus diarus, - Kristiano Bleiko veide galėjau įžvelgti didžiulį pasitenkinimą.