VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XXX

Tai buvo demonų vilkai. Jie buvo labai panašūs į vilkus, tačiau skirtumas buvo tas, kad jie dažniausiai buvo dvigubai didesni, juodi ir su raudonomis akimis. Nors šie nebuvo tokie jau dideli, kaip įprasta demonų vilkams, bet geriau įsižiūrėjusi, supratau, kad tik dalis vilkų buvo demonų vilkai, o kita pusė buvo įprasti vilkai.

Tada pamačiau jį. Jis išlindo iš miško tankmės ir greitu žingsniu, vis dar šiepdamas iltis, priėjo prie Adriano ir pritūpė šalia. Tai buvo baltas vilkas. Tas pats didžiulis baltas vilkas, kuris mane užpuolė praeitą kartą.

- Tai buvai tu. Tavo vilkai mane užpuolė. Ir ta žmogysta, patraukusi vilkus... Tai tu, - atsitraukiau nuo Otelo ir žengtelėjau žingsnį atgal. Otelo veidas suakmenėjo, o Adrianas piktu žvilgsniu žvelgė į mane. - O tu mane radai, nes tu žinojai, kad jis mane užpuls.

- Reikėjo tave šiek tiek pagąsdinti, nors Otelas ir nesutiko su tuo, - Adriano balsas buvo bejausmis.

- Tai šitaip tu mane saugai, - iš absurdo suprunkščiau. Žvelgiau dabar tik į Otelą. Jo akys liūdnai žvelgė į mane, tačiau stovėsena buvo tiesi ir tvirta.

- Aminata, jau minėjau, kad viskas nėra taip paprasta. Nuėję taip toli, negalim rizikuoti ir viską prarasti, - Otelo balsas buvo ramus, o aš tuo tarpu jutau, kaip stringa kvėpavimas. Uždėjau ranką ant krūtinės, taip bandydama save nuraminti, bet panika manyje vis kilo.

- Ką jūs... padarėt Julianui...? Kodėl jis toks? - mano žodžiai strigo. Lėtai įkvėpiau ir iškvėpiau. Vis kartojau šį veiksmą, kad nurimčiau.

- Julianas tiesiog auka. Neplanavom jo pašalinti. Priešingai, jis mums buvo naudingas. Bet mus užpuolė puolę angelai, kurių iš po Didžiojo Puolimo atsirado daugybė. Nespėjom sureaguoti, kai angelas iš jo išsiurbė viską. Tada jis tapo mums nebe reikalingas, todėl grąžinome jį jums, - Adrianas kalbėjo per daug ramiai apie tokius baisius dalykus. Buvo atsipalaidavęs, bet nenuleido nuo manęs akių.

- Jūs žinojot, kur mes atsirasim. Jūs mus sekėt.

- Privalėjom, kadangi Julianas tapo nebevaldomas. Praradęs galias išprotėjo, - Adrianas palypėjo viršun laipteliais ir dabar jis jau buvo pavėsinėje. - Turi nuspręsti, Aminata, kurioje tu pusėje. Ar tu su mumis, ar prieš mus.

- Jūs tikrai per daug naivūs, jei manote, kad prisidėčiau prie jūsų neaiškaus plano, kurio pagrindas yra žudymas, - žengiau vieną žingsnį atgal, taip priartėdama prie laiptelių.

- Neturi kito pasirinkimo. Manau, kad labiau nei bet kas kitas, tu turėtum suprasti mus. Žinau, kad išsiaiškinai, jog esu pusiau angelas, pusiau diaras. Toks kaip aš niekada neturėjo gimti šiame pasaulyje. Tokius kaip aš žudo. Ir tokius kaip tu, irgi. Jei taryba ar tavo šeima sužinotų, kad padėjai mums, jie tave pasmerktų mirčiai. Jie tavęs neklausytų, neleistų net pasiteisinti. Net neleistų apginti savęs, nes tu dėl savo motinos esi pažymėta kaip ta, kuri gali išklysti iš tinkamo kelio. O tu taip ir padarei. Iš tiesų turi savyje kažką tokio, kas verčia būtybes pasitikėti tavimi, o ir tu nori jas apsaugoti, joms padėti.

- Tai nieko nekeičia, - pavyko nurimti. Jutau, kad panika šiek tiek atsitraukia. Leidau ją pakeisti pykčiui. Vėl žengtelėjau vieną žingsnį atgal ir atsidūriau ant pirmojo laiptelio.

- Tai keičia viską. Tu neturi kitų pasirinkimų. Tu kitokia ir nuo to nepabėgsi. Esi pasmerkta nuo gimimo, - Adrianas žengtelėjo žingsnį į priekį.

- Aminata, - Otelas ištiesė ranką, bet papurčiau galvą ir jis ją nuleido. - Aš noriu tau ko geriausio. Noriu, kad kartu pakeistume šią nusistovėjusią tvarką ir taisykles. Kad galėtume apsaugoti tokius, kaip mes. Apsaugoti save. Mums tavęs reikia.

Nusisukau nuo jų. Kilo pyktis. Dėl to, ko jie manęs prašė ir dėl to, kokioje pozicijoje buvau. Pati save į ją įstūmiau. Ir nors visi mano, kad esu išdavikė ir tokie planai, kokius man siūlė Otelas ir Adrianas, buvo mano pašaukimas, jutau, kad jie klydo. Nesijaučiau gerai kraštutinumuose. Pagal vieną pusę, turėjau nekęsti būtybių ir jas naikinti, pagal kitą - nekęsti medžiotojų ir visų, kas juos palaiko. Nekęsti tų, kurie naikino kitokius. Man netiko nei vienas planas. Nepriklausau nei vienam, kad ir ką jie visi manė. Pasisukau šonu į juos.

- O kas bus, jei nesutiksiu?

Otelas su Adrianu susižvalgė.

- Apsunkinsi mums viską dar labiau, ir nemanau, kad tau patiks tai, kas tau nutiks, - Adrianas šleikščiai išsišiepė.

- Ne, - Otelas piktai dėbtelėjo į Adrianą, - Tau nieko nenutiks. Bet ir mes negalėsime būti kartu ir turėsi prisiekti, kad niekam nieko nesakysi. Turi suvokti, kad mūsų atskleidimas, pasmerks mirčiai ne tik mus, bet ir tave. Jie tavęs nepaliks taip ramiai. Medžiotojų taryba. Tavo šeima. Tavo tėvas niekada neatleis tau to, kad dirbai iš vien su būtybėm ir jog jam melavai. Jog melavai visiems. Prašau, Aminata, pasirink bent mane. Ne šį planą, bet mus. Tik taip galim būti kartu. Aš ką nors sugalvosiu, kad tiktų mums visiems.

- Aš... - suabejojau savo sprendimu.

- Aminata! - mane pertraukė šauksmas sklindantis iš dvaro, kuriame vyko pokylis. Tai buvo Daneiris. Jis matė mane, matė ir Otelą, ir Adrianą ir vilkus.

- Daneiri! - atšaukiau jam atgal ir tada supratau, kad negaliu prisijungti prie jų. Jie man ne viską sakė ir nujaučiau, kad jų siaubingas planas turėjo dar daugiau užslėptų kėslų. Tolimesni įvykiai patvirtino mano spėjimus.

- Turime laikytis plano, - Adriano balsas skambėjo piktai.

- Taip, - Otelas pažvelgė į mane ir akimirkai jau mačiau, kaip jo rankos tiesiasi manęs link, bet spėjau greičiau atsitraukti ir jam nepavyko manęs sulaikyti. Pasileidau bėgti Daneirio link. - Neleisk jai jo pasiekti, - ir už savęs išgirdau vilkų staugimą ir urzgimą.

Daneiris ėmė bėgti manęs link ir man iš šonų prabėgo keli vilkai tiesiai Daneirio link.

- Daneiri, ne! - ir tada pajutau kaip kažkas mane sugriebė skaudžiai už kojos ir pargriovė. Pajutau, kad stipriai susimušiau galvą į akmenį. Akyse sublykčiojo, akimirkai aptemo vaizdas, bet vis tiek galėjau matyti baltąjį vilką įsikibusi man į koją. Paliečiau sutrenktą vietą ir atitraukusi ranką pastebėjau, kad mano pirštai kruvini. Šiek tiek kilstelėjau galvą ir paskutinį vaizdą, kurį mačiau, tai ugnies kamuolį lekiantį į šalia manęs esantį baltąjį vilką ir kitus vilkus užpuolant Daneirį. Jis bandė leisti į juos ugnies kamuolius, bet jų tiesiog buvo per daug. Vilkų su kiekviena sekunde iš miško vis išlįsdavo daugiau ir jie visi puolė Daneirį. Galiausiai jo veidas suakmenėjo, akys išsiplėtė ir jis parkrito, kai vienas iš vilkų perkando jam kaklą.

ANTROS DALIES PABAIGA