VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XIV

Eidama su paaugliu Adrianu, negalėjau atitraukti nuo jo akių. Jis atrodė daug jauniau nei Adrianas, kurį pažįstų. Šis vaikinas buvo toks tyras, veide neatsispindėjo patirti gyvenimo sunkumui, o akys dar nemačiusios žiaurumo. Adrianas iš mano laikotarpio buvo jau vyras ir nors jo veidas, kūnas dar atrodė kaip tik ką subrendusio vyro, tačiau jo akys buvo pavargusios ir iš jų buvo galima spręsti, kad tas Adrianas nebuvo jaunas. O šis prieš mane einantis vaikinas priešingai - dar pulsavo jaunyste. Nors ir buvo aukštas, tačiau liesas, tik platūs pečiai rodė, kad vieną dieną išaugs į stiprų vyrą. Šis jaunuolis buvo maždaug mano metų.

O labiausiai mano dėmesį prikaustė Adriano sparnai. Pirmą kartą pamačiau jo sparnus. Jie buvo tokie pat dideli ir juodi kaip Devono. Sparnų plunksnos buvo dailiai sugulusios viena ant kitos ir žvilgėjo. Apšvietus saulei, vienas iš sparnų žvilgėjo žalia ir violetine spalvomis.

Mums išlindus iš miško, pamačiau keistai aukštą namą ir tik dabar atitraukusi mintis ir žvilgsnį nuo Adriano, suvokiau, kas neseniai nutiko.

- Kur mes einam? - Adrianas vis dar tebelaikė mano ranką. Galėjau justi jo šaltį, tačiau šis šaltis nebuvo toks stingdantis kraują kaip vyresnio Adriano.

- Į mano namus. Kai į juos nueisim, nieko nesakyk, jei tavęs nepaklaus, gerai? Nežinau kaip į tave reaguos.

Mano kūną nukrėtė drebulys. Kas į mane turi dar sureaguoti?

- Juk aš nemirsiu šiandien, taip? - mane apėmė baimė dėl nežinios tame name.

Adrianas sustojo ir atsisuko į mane.

- Ne tam tave išgelbėjau, kad leisčiau nužudyti savo šeimai, - vaikinas ramiu žvilgsniu žvelgė į mane.

Šie žodžiai nebuvo labai malonūs ir nežinojau, ar dėl jų turėčiau pasijusti geriau, tačiau dabar išvydau vaikine ir Adrianą, kurį pažįstų. Jo dauguma sakinių reikšmės būdavo neaiškios ir nesuprasdavai, ar tai reiškia, jog jis tave apsaugos nuo kitų, ar tai jis bus tas, kuris tave nužudys.

Vaikinas vėl timptelėjo mane už rankos ir nusivedė arčiau namo link. Priėjus prie namo durų, Adrianas jas pravėrė pirmasis.

- Amam, - vaikinas šūktelėjęs atsisuko į mane, taip užtikrindamas, kad sekiau paskui jį. Tyliai uždariau duris ir neužilgo pasigirdo greiti žingsniai laiptais.

- Adrianai, ruk piat iagli iakurtžu? - pasigirdo moteriškas balsas, tačiau jos savininkės negalėjau matyti, nes ją uždengė Adriano sparnai.

- Amam, iak ąk uadar. Uajėlagen soj itkilap, - tai ištaręs Adrianas atsitraukė nuo manęs ir dabar tiek aš, tiek moteris galėjome puikiai matyti vieną kitą.

Prieš mane stovėjo nežemiško grožio moteris. Jos juodi sparnai už nugaros suteikė jai didingumo ir puikybės. Ji vilkėjo tamsiai mėlyną ilgą suknelę su sidabriniais apvadais. Ji buvo tikrų tikriausia diarė: aštrūs veido bruožai, tamsios akys ir įtartinas žvilgsnis privertė mane net žengti žingsnį atgal. Taip pat joje įžvelgiau daugybę Adriano bruožų: veido, akių forma ir net nosis ir lūpos buvo tokios pat. Mačiau kaip ji giliai įkvepia ir atsisuka į Adrianą.

- Ij sugomž, - šiuos žodžius supratau. Ji atpažino mano prigimtį ir dėl to man pasidarė baugu. Jie buvo diarai. Tiek Adrianas, tiek ši moteris, kuri pasirodo buvo jo mama. Tad galėjau spręsti, jog angelas mane perkėlė į labai tolimą praeitį, kai dar Adriano ir Devono mama buvo gyva, o pats Adrianas dar tik paauglys.

- Piat, - Adrianas atsakęs atsisuko į mane, o aš pajutau kaip mane apima baimė.

- Viskas gerai, nebijok. Mes tau nieko nepadarysime, - moteriai prabilus žmonių kalba nustebau. Nors mane nustebino ir tai, kad jaunasis Adrianas taip pat ją žinojo tokiame amžiuje. - Eime su manim, nusiprausi ir surasiu tau naujus padoresnius drabužius.