VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XXII

- Daneiri! – šūktelėjau ir laukiau atsako. Nesulaukusi ėmiau eiti tos pusės link, kur girdėjau vaikino šauksmus. Kažkur tolumoje išgirdau daugybę riksmų. Po to sukranksėjo varnos ir lyg iš niekur atsiradęs didžiulis būrys varnų praskrido pro mano galvą. Dėl tokio staigaus varnų veiksmo susigūžiau, tačiau jos nesiruošė manęs pulti. Atrodė, jog jos skrido su tikslu į Nuodėmių miestą. Nuskridus varnoms, atsitiesiau ir apsižvalgiau aplink. Neilgai trukus tolumoje pamačiau juodus plaukus, o po to sugebėjau įžiūrėti ir visą žmogystą. Tai buvo Daneiris. Pradėjau bėgti link jo. Šis išvydęs mane taip pat ėmė bėgti manęs link. Susitikę vienas kitą stipriai apkabinom. Taip bijojau, kad jis gali būti miręs.

- Maniau, kad tu mirusi. Jau ėmiau net galvoti, ką pasakysiu tavo tėvui. Net mačiau kaip mane sumedžioja visa De Vilų šeima, - stichis nervingai nusijuokė.

- Jei papasakočiau kaip išgyvenau - tu nepatikėtum, - be galo džiaugiausi jį matydama. Atsitraukiau šiek tiek nuo jo.

- Aminata, radau atsakymą, kodėl jie nusprendė vykti būtent į šį laikotarpį, - stichio veido išraiška iš džiugios virto į pakraupusią. - Turi tai pamatyti savo akimis.

                                                                                   ◇

Daneiris nuvedė mane į Nuodėmių miestą. Užsidėjome apsiaustus, jog per daug neatkreiptume į save dėmesio. Mieste vyko šurmulys. Visi prie kažko buriavusi ir net nepastebėjo mūsų. Vos galėjau kažką pamatyti pro diarų sparnus. Tačiau priartėjus prie pakylos prie kurios ir buvo susirinkę diarai, sustingau.

Ant pakylos išvydau grandinėmis sukaustyta devyniolikmetį Adrianą ir Avą, jo motiną. Jie abu buvo sumušti, ant veidų ryškėjo mėlynės. Avos nugara buvo nusėta kirčių žymėmis iš kurių gausiai sunkėsi kraujas. Ji vos kvėpavo. Adrianas tuo tarpu buvo lyg praradęs sąmonę. Jis buvo be marškinių, tad puikiai matėsi jo gyvenimo tatuiruotės, kurių kol kas dar nebuvo tiek daug. Taip pat aplink jį telkšojo juodų dažų ir kraujo bala. Jo vienas iš sparnų buvo atgavęs savo tikrąją pilką spalvą, o jo rankos neturėjo diarams būdingo juodumo. Prieš visus šio miestelio diarus buvo atskleista tikroji Adriano tapatybė.

Tik atitraukusi žvilgsnį nuo Adriano, išvydau ant pakylos sulaikytus Devoną ir Neroną. Neronas verkė, o Devonas maldavo ant pakylos stovinčio savo tėvo pasigailėjimo. Avos vyras Johanas buvo aptaškytas krauju ir puikiai žinojau, kad šis kraujas priklausė Avai ir Adrianui. Jis išsitraukė kataną ir visiškai ignoravo sūnaus maldavimus. Po truputį dėl Devono šauksmų ir susirinkusios minios susierzinimo, Adrianos atsigavo ir tik pakraupusiu žvilgsniu nužvelgė minią, o po to Johaną.

Minia garsiai keikė Avą. Laikė ją išdavike. O Adrianą vadino benkartu ir išsigimėliu. Angelo ir išdavikės išpera.

Man strigo kvėpavimas. Norėjau kažką daryti, tačiau Daneiris sulaikė mane:

- Nieko nepakeisi. Tai jau įvyko. Tokia praeitis.

Todėl man beliko tik stebėti, kas vyks toliau, nors ir nebenorėjau.

Johanas priėjo prie Adriano ir kažką jam sušnabždėjo. Po to suėmė jo pilkąjį sparną, timptelėjo ir užsimojęs katana nukirto jį. Adrianas sukliko iš skausmo ir suglebo. Johanas iškilmingai iškėlė sparną miniai. Visi aplink mane esantys diarai ėmė džiaugsmingai šaukti, o vieni net vadino Johaną jų išgelbėtoju nuo angelų.

Kai Adrianui nukirto sparną, maniau, kad sukliksiu. Man pasidarė bloga. Atrodo, jog galėjau iš tolo pajusti vaikino skausmą. Tuo labiau, juk žinojau, kad sparno nukirtimas suteikia ne žmonišką skausmą, nes pati iš dalies tai buvau patyrusi. Norėjau padėti Adrianui, tačiau ėmiau daugybė kartų sau mintyse kartoti, jog tai jau įvyko. Jog jau nieko negaliu padaryti.

Tuo tarpu Johanas neapsistojo ties Adrianu. Jis pasisuko į žmoną ir šleikščiai išsišiepė. Iš jo veido ir šypsnio buvo galima tik spėlioti, kokios baisios mintys sukosi jo galvoje. Jis kažko jos paklausė, tačiau Ava į jo žodžius atsakė su šypsena. Johanas staigiai iškėlęs kataną nukirto savo žmonai galvą. Tai išvydę Neronas ir Devonas net sustingo. Nustojo verkti, maldauti. Jie tik buku žvilgsniu stebėjo, kaip jų motinos galva nukrenta ant pakylos, o jos kūnas suglemba. Net diarai, laikę be sąmonės gulinti Adrianą, sutriko.

- Turime dingti iš čia. Negalime čia mirti, - Daneiris ėmė tempti mane. Negalėjau pajudėti. Kūną sukaustė šaltis, gerklėje užstrigo lyg gumulas, neleidžiantis man kalbėti, o galva ėmė beprotiškai suktis. Mano protas negalėjo apdoroti ką tik pamatyto vaizdo. Negalėjau tinkamai suvokti, kas ką tik įvyko.

Stichis išvydęs tokią mano būseną su jėga ėmė tempti mane iš minios į mišką, tačiau vis gręžiojausi atgal. Paskutinį vaizdą, kurį mačiau prieš įeinant į mišką, buvo išsilaisvinęs Adrianas. Jis nužudė jį laikiusius diarus, o po to ištraukė širdį iš savo tėvo krūtinės.

- Greičiau, Aminata.

- Ar tai iš tiesų įvyko? – negalėjau patikėti tuo, ką mačiau.

- Taip, tai įvykęs sužlugdęs Nuodėmių miestą. Adrianas ir Devonas išžudys visą miestelį. Neliks nei vieno gyvo. Tai kerštas.

- Tu žinojai, kad Adrianas yra pusiau angelas.

- Turėjau tokių įtarimų, kai Adrianas atvykęs į mūsų kelionę pradėjo ieškoti pilko sparno. Tai jo sparnas, kurio jis ieško. Jam reikia jo, nes be jo jis niekas. Dabar turime dingti iš čia.

Stichis sustojo. Išsitraukė plunksną ir savo magijos pagalba ją uždegė. Pasirodžius angelui buvome perkelti atgal į dabartį. Persikėlimas buvo skausmingas. Nukritau ant nugaros, todėl akimirkai negalėjau atgauti kvėpavimo. Kol gulėjau ant šaltos žemės, galvoje sukosi matyti vaizdai. Vis negalėjau patikėti, kad tai, ką mačiau, buvo tiesa.

- Aminata, - išgirdusi Daneirio balsą, buvau jau beveik atgavusi kvėpavimą, todėl atsisėdau ir akimis ėmiau ieškoti Daneirio. Jį išvydau atsirėmusi į medį. Iš vieno jo šono smarkiai varvėjo kraujas. Nukrisdami lašai tirpdė žemę uždengusį sniegą.

- Turime tai sutvarkyti, - lėtai pakilau nuo žemės. Sprendžiant iš stipriai tekančio krauju, jo nusileidimas buvo daug nemalonesnis nei mano. Tačiau pastebėjusi, jog Daneiris lyg sustingęs į kažką spoksojo, sutrikau. Pažvelgiau į jo taip įdėmiai žiūrimą objektą.

Iš pradžių, nesupratau, kas tai. Žengtelėjau kelis žingsnius į priekį, jog galėčiau suprasti, kas ten. Tai buvo vaikinas. Jo oda buvo beveik tokio pat baltumo kaip sniegas. Aplink akis matėsi juodi paakiai, o ilgi rudi plaukai buvo uždengę jo akis.

Priėjau dar arčiau vaikino ir dabar galėjau matyti, jog jo visas kaklas buvo nusėtas giliais rėžiais, kurie dabar buvo virtę randais. Priklaupiau prie vaikino. Jo lūpos buvo pamėlusios, tačiau nepaisant tokios išvaizdos, vaikinas atrodė matytas. Patikrinusi jo pulsą, supratau, kad jis vos gyvas. Žinojau, kad jį reikia tuoj pat išgydyti, tačiau vietoj to pirmiausia patraukiau plaukus nuo jo akių.

Atpažinusi vaikiną, sustingau. Norėjau sušukti, tačiau to neprireikė, nes Daneiris jau buvo čia. Kruvinomis nuo savo kraujo rankomis jis suėmė brolio ranką. Išvystas keturių stichijų ženklas ant riešo tik patvirtino, kad tai Juliano kūnas.

- Julianai, - Daneiris ėmė drebėti. Atrodė, kad jį ištiks priepuolis. Jis pakėlė pilnas skausmo akis į mane, tačiau man nereikėjo jo žvilgsnio, jog suprasčiau, ką reikia daryti.

Uždėjau ranką ant krūtinės ir sukaupiau savo gydomąją galią į šalčio apgaubtą Juliano kūną. Vos jėgai pradėjus tekėti mano ranka ir palietus stichio krūtinę, jis prasimerkė. Tačiau vietoj jo pilkų akių dabar buvo blankios šviesiai rudos akys.

- Jis nebeturi galių, - Daneiris pakraupusiu žvilgsniu pažvelgė į mane, o mano kūnu nubėgo šiurpas. Buvo aišku tik viena: Juliano galių pradingimas reiškė pabaigą viskam.