VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XXIII

- Ką tu sau galvojai? Išvykai nieko niekam nepranešdama, o svarbiausia, nieko nepasakei net man. Negi tu taip manimi nepasitiki? Ar tu bent žinai, kas dabar tavęs laukia? - Otelas buvo įsiutęs.

- Aš tik norėjau padėti Daneiriui, - jutau kaip kaupiasi ašaros. Man buvo baisu. Tiek dėl Juliano, tiek dėl grįžimo į dabartį, tiek dėl pokalbio su Otelu. Sėdėjau savo laikinajame kambaryje. Vos man kartu su Otelu į jį įėjus, buvau užpulta klausimais. Jis buvo labai piktas. Dar niekada man nebuvo tekę tokio matyti jo supykusio ant manęs.

Kai mes su Daneiriu suradome Julianą, bandėme jį nunešti į akademiją. Sulaukėme daug dėmesio ir nustebusiu žvilgsnių, bet dėl to tik pavyko mums suteikti tinkamą pagalbą Julianui. Net nepamenu, iš kur ir kada atsirado Otelas, bet mes jau tuo tarpu akademijos karių buvome įsodinti į furgoną ir išvežti į dvynių namus.

Buvau uždarytame viename iš stichių dvynių namo kambarių, o Daneiris nepaleido Juliano nė akimirkai, tad jis buvo nuvestas kartu su broliu į esantį ligoninės punktą. Otelas šalia manęs jau buvo, kai išlipau iš furgono. Aš labai norėjau tą akimirką prie jo prisiglausti, bet jo piktas žvilgsnis sulaikė mane. Jis manęs neapkabino. Net neatrodė, jog džiaugiasi mane matydamas. Todėl tik įėjus mums į šį kambarį, buvau apipilta jo kaltinimais ir klausimais. Nuo jų man norėjosi tik verkti. Nenorėjau dabar šito.

- Juliano dingimas – ne tavo reikalas, - Otelas sunėrė rankas ir atsirėmė į priešais mane esančią palangę. Nužvelgė visą mane. Nuo šio gesto tik dar stipriau apsisiaučiau esančiu pledu ant mano pečių ir nuleidau žvilgsnį į grindis. Buvau sustirusi iš šalčio.

- Tai mano reikalas. Norėjau jį surasti, - iš manęs išėję žodžiai skambėjo beviltiškai.

- Norėjai labiau surasti Devoną ar Adrianą? – išgirdusi Adriano vardą, staiga pakėliau akis į Otelą.

- Iš kur tu žinai apie Adrianą? – susiraukiau. Otelo veidas buvo neįskaitomas. Jo šaltumas mane gąsdino.

- Kur Devonas, ten ir Adrianas. Niekada šito nepamiršk, - Otelas išsitiesė ir vėl nužvelgė mane visą. – Tad tikėtina, kad tu jį pažįsti.

- Nebesuprantu, kur linksta šis pokalbis, - sutrikau. Niekada nesitikėjau, kad Otelas pažinos Adrianą, bet iš vienos pusės, neturėjau per daug stebėtis. Labiausiai nerimą kėlė tai, kaip jis apie jį užsiminė. Negi jis kažką žino? Jis juk negalėjo žinoti. Otelo nebuvo su mumis kelionėse. 

- Aš žinau, kad tu viską prisimeni, Aminata. Man net nereikia daug įrodymų, aš tiesiog žinau. Ši kelionė patvirtino visus mano spėjimus. Ne tik dėl tavo atminties, bet ir dėl tavo jausmų man. Aš visą šį laiką jutau, kad mums kažkas trukdo. Kad tarp mūsų yra daug melų, nepasitikėjimo. Nekaltinau tavęs dėl šito, kadangi ir pats nesu pilnai atviras su tavimi,- Otelo balsas šiek tiek sušvelnėjo, jis labiau atsipalaidavo. - Bet tik ne dėl savo jausmų tau. To niekada neslėpiau ir apie juos nemelavau. Tuo tarpu tu visada susilaikydavai ir ši kelionė tik patvirtino mano spėjimą dėl ko tai gali būti, - Otelo veidas vėl sugriežtėjo. – Taigi, dėl kurio iš jų tu iš tiesų tiek paaukojai?

Tylėjau. Nežinojau ką atsakyti. Negalėjau patikėti, kad iš tiesų turėjau šį pokalbį su Otelu.

- Aš tau sakiau, kad norėjau padėti surasti Julianą ir sužinoti tiesą, kuri yra nuo manęs slepiama, - mano balsas virpėjo. Pradėjau drebėti, tik negalėjau suprasti, ar dėl šalčio, ar dėl to, kas dabar vyksta. – Ir iš tiesų aš viską prisimenu. Tačiau dabar pradedu suprasti, kad ir tu žinai daugiau, nei man sakai.

- Tavo suknelė. Ji tikrai neatrodo iš šio laikotarpio, - nužvelgiau savo suknelę. Visai buvau pamiršusi, kad buvau apsivilkusi man Avos duotą suknelę.

Ava. Jos mirtis. Ji to nenusipelnė. Nenusipelnė ir jos vaikai. Tai daug ką paaiškino apie Adrianą ir Devoną. Jų mamos mirtis buvo visko pradžia. Tų žudynių. Jei ne mamos mirtis, nupjautas sparnas, Adrianas nebūtų išžudęs viso Nuodėmių miesto. Tada jis buvo visai kitoks. Dar toks nekaltas, toks jaunas. O tas, kurį sutikau savo laikotarpyje, buvo visai kitoks. To jauno Adriano jame jau seniai nebeliko. Adrianas virto seru ir tik jo angeliška pusė jį dar palaikė, kad jis visiškai neprarastų sveiko proto. Net baisu pagalvoti, kas nutiks, kai Adrianas praras save ir viską, ką jis galės jausti, bus tik skausmas. Kas tada bus mums visiems, nes Adrianas atrodė nesustabdomas.

- Kodėl atrodo, kad tu ir taip viską žinai. Užduodi klausimus į kuriuos pats žinai atsakymus, - jutau kaip baimę pakeičia pyktis. Net nežinojau, kad jo manyje buvo. Otelas sutriko.

- Kas tave sieja su Adrianu?

- Niekas.

- Nemeluok man.

- Tu juk žinai, kad jis yra beveik seras?

- Tai vis dėl to tu buvai su juo susitikusi.

- Taip. Aš ne tik sutikau dabartinį Adrianą, bet ir jaunesnįjį jį. Kai jis dar buvo tik paauglys. Beveik mano amžiaus. Bet tai nebuvo planuota. Norėjau iš tiesų padėti Daneiriui rasti Julianą ir gauti atsakymų, kas gi nutiko tą naktį, kai mane užpuolė vilkai. Kas juos pasiuntė. Ir kurgi jie dingo. Norėjau sužinoti, ar tai buvo suplanuota, ar ne. Bet nieko beveik iš to nepešiau. Tik tiek, kad radom Julianą, nors ir ne kokios būsenos, bet vis tiek jį radom.

- Bet kodėl tu man nepasakei to? Kodėl man leidai eiti iš proto tas visas šešias savaites, kol tavęs nebuvo? – Otelas pakėlė balsą. – Iš pradžių pasakai, kad tarp tavęs ir Devono kai kas buvo, o po to pradingsti. O dar po kažkiek laiko jau sužinau, kad ne Devonas buvo problema, o Adrianas. Devonas diaras. Normalu, kad jautei jam trauką. Galiausiai apžavai turėjo praeiti, bet Adrianas tų apžavų savyje neturi. Ir kažkaip vis tiek jis sugebėjo tave patraukti.

- Nepasitikiu tavimi pilnai, Otelai. Kažkas mano viduje, nepaaiškinama baimė, neleidžia tau atskleisti visko. Ir dabar nesuprantu, ko tu nori iš manęs. Kokių atsakymų. Nes neatrodo, kad tau mano prisiminimai rūpi. Atrodo, kad tau labiau rūpi su kuriuo iš vaikinų buvau labiau susijusi, - nusimečiau paklodę. Man vis dar buvo šalta, bet negalėjau ir toliau taip ramiai sėdėti.

Atrodė absurdiška apie tai šnekėtis. O labiausiai man pikto buvo dėl to, kad ir pati nežinojau. Man buvo visko per daug. Devono apžavai. Adrianas, kuriam jaučiau potraukį padėti. Otelas, kuris atrodo, jog reikalavo tik labai paprastų dalykų iš manęs, bet tuo pačiu, tokių nepakeliamų.  

- Aš tik noriu sužinoti, kas tavo galvoje.

- Aš tau dar vasara sakiau, kad man reikia laiko. Kad esu pasimetusi. Kad nesitikėk iš manęs stabilumo ir kad man reikia daugiau laiko.

- Aš sutikau su tavo sąlygom. Viską dariau lėtai, kaip tu norėjai. Aš galiu su tavim eiti labai tolimą kelią. Bet turiu žinoti, kad galiausiai tu įsileisi mane. Ir noriu paprašyti, kad pasakytum man, jei kažkas tave sieja su Adrianu.  

- Manęs niekas su juo nesieja. Tikrai. Nei su Adrianu, nei su Devonu. O dėl mūsų... Nežinau. Man šiuo metu visko per daug ir tavo pyktis ir paslaptys nepadeda man, o tik dar labiau verčia mane tavim nepasitikėti, - pakėliau akis į jį, tikėdamasi bent kokios nors reakcijos iš jo, bet jo veidas buvo akmeninis. 

- Man reikia eiti, - ir jis tiesiog išėjo. Net nepažiūrėjo dar kartą į mane, nei atsisveikino, bet tiesiog išėjęs užtrenkė duris, palikdamas mane vieną visiškoje tyloje.