VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

VII. Monstrais tampama

PIRMOJI DRAUGYSTĖ

ADRIANAS. 18 metų
Ši vieta buvo kitokia. Visų pirma, manęs čia niekas nepažinojo. Nežinojo nei mano prigimties, nei mano šeimos, nei tikrojo manęs. Tokį, kokį jiems savo pateikiau, tokį mane ir matė. Niekas manęs nesmerkė ir nebuvo prieš mane nusistatę. Jaučiausi kaip radęs savo vietą. Nenorėjau iš čia išvykti. Man patiko, kaip ši vieta keičia mane. Norėjau keistis, ypač tada, kai man buvo duota galimybė. Nauja knyga mano kitokiam gyvenimui rašyti.

Niekada nemaniau, kad mano kitokia išvaizda, galės šitaip mane išgelbėti ir padėti atrasti sau kitą vietą. Žinoma, puikiai suvokiau, kad jei jie sužinotų apie mano rūšį, man tai baigtųsi mirtimi, bet man tai nerūpėjo. Tai ką turėjau dabar, buvo verta rizikos. Jei ne ši galimybė, būčiau pražuvęs savo pasaulyje.

Buvau medžiotojas. Tiksliau, mokiausi tapti medžiotoju. Tai buvo mano pirmieji metai. Jau praleidau du mėnesius čia ir stebėjausi, kaip puikiai man sekėsi pritapti. Net susiradau kelis draugus su kuriais eidavau kartu į treniruotes. Kartais net leisdavau laiką su jais po pamokų. Akademija buvo kažkas kitokio. Nors čia ir buvo mokinami žmonės tapti medžiotojais, jog šie efektyviau žudytų antgamtines būtybes, bet kažkodėl pritapau. Jaučiausi gyvas. Atrodė, kad tik dabar pradėjau gyventi. Būdamas akademijoje galėjau laisvai kvėpuoti, egzistuoti. Jau labai seniai besijaučiau toks gyvas, kaip čia.

Mano kūnas išgijo nuo tėvo sumušimų dėl ko pasidarė lengviau treniruotis. Nors mano tatuiruotės, kurias stengiausi visais įmanomais būdais slėpti, bylojo apie tėvo skriaudą, tačiau buvo lengviau. Žinojau, kad Devonui, mamai ir Neronui turėtų būti lengviau su tėvu, kai manęs nėra šalia, nes kartais atrodydavo, kad tėvą siutindavo vien mano buvimas šalia. Tad džiaugiausi laisve ir vertinau kiekvieną akimirką.

Atradęs akademiją ir pabandęs į ją įsirašyti, buvau priimtas kaip paprastas žmogus ir būtent tada supratau, kad čia mano šansas. Šansas sukurti save tokį, kokį norėjau. Mamai ir broliams pranešęs, kad išvykau į kelionę, susirinkau visus daiktus ir nieko nelaukęs apsigyvenau viename iš akademijos bendrabučių. Šeima dėl mano tariamos ,,kelionės" stebėjosi, bet manęs nestabdė. Nors jau ir pasiilgau savo šeimos, nes du mėnesius jos nemačiau, bet žinojau, kad dar ne laikas grįžti.

                                       ◇

Grįždamas iš treniruotės, nusprendžiau dar stabtelėti sodelyje ir paskaityti knygą, kurią neseniai atradau bibliotekoje. Toje knygoje ganėtinai daug rašė apie įvairias būtybes, tad iš jos sužinojau daugiau apie raganas, leido geriau suprasti, kokios yra medžiotojų žinios apie demonų rūšis. Jie dar kol kas neturėjo pavadinimo serams, tačiau jų aprašymai apie serus buvo netgi perdėti. Jie buvo vaizduojami kaip patys siaubingiausi padarai ir vadinami ,,velnio palikuoniais". Jie dar net nežinojo, kad seras – tai sulaukėjęs diaras. Tikėjo, kad tai tik dar viena demonų rūšis. Tačiau ši knyga mane sudomino ne dėl demonų, raganų ar kitų būtybių, bet dėl angelų.

Priėjęs savo mėgstamiausią vietelę, prisėdau šalia medžio ir atsirėmęs į jį, iš krepšio išsitraukiau knygą ir atsiverčiau vietą, ties kuria baigiau skaityti. Perskaitęs dar kelis puslapius, radau vietą apie angelus. Deja, joje rašė tik apie man jau seniau girdėta informaciją. Jau pavyko išsiaiškinti, kad žmonių ir angelų vaikai buvo vadinami nefilimais, tačiau jokių kitų vaikų, gimstančių tarp angelų ir kitų būtybių, nebuvo paminėta. Tai nuliūdino mane.

Keistas faktas buvo tai, kad išvis angelai turėdavo santykius su žmonėmis. Žmonės laikė diarus nejausmingais, tačiau mes turėjome panašų jausmų spektrą kaip žmonių. Taip, būdavo ir tokių diarų, kurie kaip mano tėvas, atrodo jausdavo tik pyktį, tačiau per šį trumpą laiką mokydamas akademijoje spėjau išmokti, kad tarp žmonių tokie bejausmiai siaubūnai taip pat egzistavo. Žmonės nebuvo geresni už diarus. Turėjo su jais daugiau panašumų nei žmonės pripažindavo.