VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

V

- Kaip tu? - Otelas nusivilkęs švarką ir apgaubęs juo mano pečius atsirėmė į balkono turėklą šalia manęs. Tuo tarpu aš stebėjau tamsos apgaubtą mišką ir mėgavausi tyla, nors galvoje minčių gausybė ūžė. Giliai įkėpiau vėsaus nakties oro, jog nurimčiau ir pabandyčiau surikiuoti mintis. Vasara ėjo į pabaigą ir jau buvo galima pajusti artėjantį rudenį.

- Gerai, - atsisukau į Otelą, kuris jau žiūrėjo į mane.

Atvykęs Bleikas su savo kariais sulaikė mano tėvą ir nusivedė jo apklausti. Jau kokį pusvalandį jie vis neišėjo iš tėvo kabineto. Dauguma susirinkusių svečių išsiskirstė. Mama su močiute pačius pirmuosius išeiti paprašė Silverius. Šie iškėlę galvą ir su šypsena veiduose paliko mūsų namus. Lijonas Alaras, Otelo tėvas, pasiprašė dalyvauti mano tėvo tardyme. Otelas tuo tarpu liko su manim ir kartu nuėjo į balkoną.

- Kodėl nesakei, kad tavo mama yra Ana Everet?

- Nežinau, - šiek tiek padvejojau. - Aš apie ją negalvoju ir net nežinau kaip ji atrodo. Marija, Aleksandrijos mama, priėmė mane kaip savo dukra ir myli kaip tokia. Užtai esu jai dėkinga ir ji yra man tikroji mama, nes ji mane užaugino. Beje, būti Anos Everet vaiku nėra geras dalykas, nes visi gali mane ir mano veiksmus sieti su ja.

- Taip, dėl to Samuelis Silversas kalbėjo apie tave šitaip. Jis bandė tave susieti su tavo biologine motina, jog tau pakenktų ir išmestų tave iš įpėdinio sąrašo. Tai buvo jo planas.

- Viskas tik dėlto? - nustebau ir jutau kaip apima pyktis. Viskas vien dėl to, jog buvau šešta. Dėl to kvailo dalyko, kuris man net nerūpėjo.

- Taip. Jie rado puikų būdą kaip galima tave panaikinti. Žinau, kas tokia buvo Ana Everet. Buvau dar visai vaikas, kai ji buvo nuteista už tai, kad padėdavo antgamtinėms būtybėms. Ją sudegino kartu su jos vaiku, kuris buvo pusiau žmogus, pusiau diaras.

- Ji turėjo vaiką nuo diaro? - nustebau. Žinojau, kad ji buvo sudeginta, bet nemaniau, kad turėjau dar vieną vaiką be manęs - mano brolį.

- Taip, ji pastojo iškart po to, kai susilaukė tavęs.

Negalėjau tuo patikėti. Dabar supratau, kodėl kievienas mano draugiškas ryšys su antgamtinėm būtybėm yra ir bus siejamas su mano biologine motina. Dėl jos galėjau prisidaryti tiek bėdų. Galėjo atsirasti tokių, kurie tikėtų, kad kokia motina, tokia ir dukra. Nors iš tiesų, dalelė tiesios tame buvo. Mąstėm panašiai, kai manėm, kad ne visos antgamtinės būtybės yra blogos. Pirmąkart po tiek laiko panorau sužinoti apie ją daugiau.

- Mano tėvas nemėgsta kalbėti apie Aną. Jis kartą man sakė, jog ji buvo jo didžiausia klaida, o mano gimimas lyg prakeiksmas jam, nes visada priminiau jam apie jo paties padarytą klaidą. Tada, kai mano tėvas sutiko Aną, jie su Marija buvo ant skyrybų slenksčio. Marija nebenorėjo medžioti, nes gimusi Aleksandrija pakeitė ją. Jie susipyko ir mano tėvas išvyko medžioti. Ten sutiko Aną su kuria jie kartu lankė akademiją tais pačiais metais. Jis sakė, jog tai buvo tik laikinas dalykas. Neaiškus susižavėjimas. Po to jų keliai išsiskyrė, bet ji jau laukiasi manęs. Tėvas sugrįžo pas Mariją, nes nenorėjo, kad Aleksandrija augtų be tėvo, o ir pačią Mariją jis mylėjo, - sudrebėjau papūtus šaltam vėjui.

Prisiminiau vėl tą dieną, kai tėvas papasakojo man šią istoriją. Man buvo tik dešimt metų. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai jis prabilo apie Aną - mano biologinę motiną.

- Tačiau po daugiau nei devynių mėnesių pasirodė Ana laikydama rankose mane. Ji atidavė mane mano tėvui pranešdama, kad ją medžioja medžiotojai už padarytus baisius dalykus. Tėvas paėmė mane, nes buvau jo vaikas. Savyje turėjau De Vilu kraujo, tačiau nepaisant to mano gimimas buvo klaida.

Otelas priėjęs apkabino mane.

- Mane tai gali pražudyti.

- Niekam neleisiu tavęs nuskriausti, - Otelas kilstelėjo mano smakrą. Nors ir buvo ganėtinai tamsu, tačiau puikiai galėjau matyti jo žalias akis. - Su manim tu saugi.

Dėl jo žodžių nusišypsojau. Jis jau lenkėsi mane pabučiuoti, kai staiga balkono durys prasivėrė ir pro jas mano nuostabai įžengė Bleikas. Su Otelu tuoj pat atsitraukėm vienas nuo kito.

- O kurgi daugiau tave rasi,- Bleikas piktai pažvelgė į Otelą. - Mums reikia pakalbėti, - šįkart jis atsisuko į mane ir su susidomėjimu nužvelgė. Po to jo antakiai šoktelėjo lyg jis prisiminė, kur mane yra jau matęs.

Otelas be žodžių su Bleiku išėjo iš balkono į kambarį. Tačiau pro uždarytas balkono duris galėjau matyti kaip jie šnekasi. Vaikinai buvo tokio pačio ūgio, tad nei vienas neatrodė viršesnis už kitą. Abiejų veidai buvo rimti tik Bleiko veide dar galėjau įžvelgti suirzimą. Staiga Otelas nusišypsojo, o Bleikas pavartė akis. Vis dėlto pokalbis nebuvo toks baisus, kaip buvo galima tikėtis.

Nusisukau nuo jų ir vėl atsigręžiau į mišką. Užsimerkiau ir pasinėriau į savo mintis. Akademija buvo jau čia pat. Už kelių dienų vėl teks sugrįžti ir mokytis. Atsiras dar daugiau iššūkių per kuriuos vėl svarstysiu, ar būsiu pajėgi juos įvykdyti. Nors ir pasikeičiau ir tapau stipresnė, tačiau mano vidus ne. Vis dar tebebuvau ta pati silpna Aminata, nesugebanti pateisinti savo pavardės.

Pajutusi prisilietimą atsimerkiau ir išvydau šalia savęs Otelą. Net negirdėjau kaip jis užėjo.

- Tavo tėvą šiandien išveš į Belatoro kalėjimą, tačiau nepaisant to atgavau savo vado poziciją. Belatoro akademijos direktorius įsako man sugrįžti ir nori, jog perimčiau šią bylą dėl tavo tėvo. Gali būti, kad rytoj jis jau bus laisvas. Žinoma, šitam reikalui įtakos turėjo mano tėvas. Tai jis pakalbėjo su Belatoro akademijos direktoriumi.

- O kaip Bleikas?

- Bleiką nušalino nuo šio tyrimo. Jo bendradarbiavimas su Samueliu Silversu į naudą neišėjo, nes jo duoti parodymai buvo per menki, jog dėl to tavo tėvas būtų pasodintas. Už šitokį kvailą poelgį Bleikas buvo nubaustas.

- O kodėl jam reikėjo pašalinti tave?

- Tai jau paslaptis. Nėra reikalo tau to žinoti, - Otelas paėmė mane už rankos ir šyptelėjo.

Daugiau nebesigilinau. Svarbiausia man buvo, jog ši Belatoro karių komanda nepriėjo iki manęs ir man neteko su jais kalbėtis. Džiugu buvo, kad Otelas atgavo savo poziciją, tad to man ir užteko. Tuo tarpu mano galvoje sukosi visai kitos mintys. Jau žinojau, kad pirmą dalyką, kurį padarysiu sugrįžusi į akademiją - tai surasiu Daneirį. Žinojau, kad pokalbis su juo turės išeiti į naudą. Tikėjau, kad jam pavyko kažką atkapstyti.

                                          ◇

Kroviausi daiktus, kurių man prireiks akademijoje. Svarsčiau, ar vėl pakliusiu su Atėne į vieną kambarį ir ar būsim perkeltos į mažesnį kambarį. Galvojau, kaip jai sekėsi ir jau įsivaizduoju kokią krūvą klausimų iš jos teks sulaukti. Po sugrįžimo iš kelionės taip ir nebesusitikau su ja, nes mokiausi atskirai ir savarankiškai.

Susikrovusi daiktus nulipau žemyn ir čia sutikau Aleksandriją. Ši taip pat buvo su kelioniniu krepšiu. Visus metus Aleksa praleis su močiute ir grįš tik vasara. Jos vyks į medžioklę po visą Europą medžioti vertingų padarų. Močiutė pasiryžusi ją išmokyti visko, ką pati žino.

Išgirdusios triukšmą kartu su Aleksa suklusome. Šis sklido iš tėvo darbo kambario. Mama, tėvas ir močiutė dėl kažko labai stipriai pykosi. Po kilmingųjų šeimų medžiotojų susibūrimo tėvas buvo išvežtas į Belatoro akademijos kalėjimą. Ten praleido parą, tačiau galiausiai Bleiko kaip vado poziciją šiai misijai perėmė Otelas ir šis paleido mano tėvą. Nors nujaučiau, kad jis tikrai nebuvo nekaltas. Įrodymus Bleikui dėl nužudytų diarų pateikė Samuelis Silversas, tačiau perėmus šią bylą Otelui, įrodymai buvo atmesti.

- Sėkmės akademijoje. Žiūrėk šiemet nebeatsilik, - Aleksa atsisuko į mane. Jos žvilgsnis buvo ryžtingas ir pilnas pasitikėjimo, tačiau žodžiai draugiški. Ji iš tiesų nuoširdžiai linkėjo, jog šįkart į jokius nesusipratimus nebepakliūčiau.

- Pasistengsiu.

Nors mano galvoje tuo metu sukosi visai kitos mintys. Žinojau, kad padarysiu bet ką, jog išsiaiškinčiau, kur dingo Devonas, Julianas ir Adrianas.