VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XVII

Tik išėjus Adriano tėvui ir diarų grupuotei, užpuolusią mane miške, su Adrianu išlindome iš sandėliuko. Tuo tarpu Ava buvo išėjusi palydėti savo vyro.

- Man labai nesmagu, jog dėl manęs kilo tokios problemos. Bus geriausia, jei tuoj pat išeisiu, - po nejaukios tylos prabilau.

Adrianas atrodė prislėgtas, o aš tuo tarpu pradėjau nerimauti dėl Daneirio. Diarai, gyvenantys šiame miške, nebuvo draugiški ir atrodė, kad siekia sumedžioti bet kokius įsibrovėlius, įžengusius į mišką. Nors iš pradžių norėjau, jog Daneiris būtų nusileidęs kartu su manimi praeityje, bet dabar naiviai tikėjausi, kad jam nepavyko persikelti, nes kitaip tai reiškė, jog jam gresia didžiulis pavojus. O galbūt jį jau seniai kas nors buvo sugavęs. Nuo šios minties mane nukrėtė drebulys. 

Staiga prasivėrė namo duris ir išvydau įžengiant pykčio ir nevilties apimtą Avą. 

- Adrianai, - ji piktai kreipėsi į sūnų.

- Aš su tuo susitvarkysiu, kai tik išvesiu Aminatą iš miško, - Adrianas iškart pertraukė motiną. Nepakėlė akių į motiną, bet tik pradėjo eiti durų link, - Eime, Aminata.

 - Tu ir vėl naudojaisi savo gebėjimu, - Ava atrodė apimta nevilties. - Ri lėv iakliv. Sij oniž, dak iat ovat salknež, - moters balsas sudrebėjo. - Sij iabal atskyp.

- Aš viską sutvarkysiu, - trumpai stabtelėjęs prie durų vaikinas sumurmėjo ir galiausiai išėjo pro duris. Nusekiau paskui jį, tačiau Ava susistabdė mane prie durų.

- Pasirūpink juo. Neįkliūkit, - moters veide galėjau įžvelgti neviltį.

- Viskas bus gerai, - apsikabinau Avą, taip bandydama ją nuraminti. Jos emocijos buvo tokios stiprios, kad man net nereikėjo nieko daryti ir jos tiesiog savaime ėmė plūsti į mane. Jutau tokią didžiulę baimę, kokios pati niekada nesu pajutusi. Atsitraukiau nuo jos, taip su savimi pasiimdama dalį moters emocijų, ir tikėjausi, kad jai nuo to paliks geriau.

Išėjusi į lauką, prie durų išvydau laukiantį Adrianą. Jis pakėlė akis į mane, atrodė, kad nori kažką pasakyti, tačiau taip nieko ir neištarė. Be žodžių greitu žingsniu pasukome miško link. Įėjus į mišką supratau, kad daugiau tylėti negaliu.

- Ar toli yra žmonių miestas?

- Gan toli, bet kelias iki jo nesudėtingas, jei esi į rytus ir nenukrypsi.

- Adrianai, - sustojau ir vaikinas tai pajutęs taip pat sustojo ir atsisuko į mane sumišusiu žvilgsniu.

- Ne, - lakoniškai tarė.

- Tu net nežinai, ką norėjau sakyti.

- Žinau. Mes išsiskirsime ir daugiau niekada vienas kito nepamatysime, tad neturėtum dėl manęs jaudintis. Visi ši situacija su mano tėvu tavęs neliečia.

- Nueisiu pati iki žmonių miesto.

- Paleisiu tave, kai žinosiu, kad tau bus saugu iki jo eiti, - norėjau ką nors atsakyti, tačiau Adrianas nusisuko ir vėl pradėjo eiti.

Jis buvo piktas, tačiau už jo pykčio slėpėsi baimė. Jo tėvo pasirodymas ir žodžiai jį sutrikdė. Gailėjausi, jog negalėjau tinkamai suprasti, ką tas vyras sakė. Supratau tik tiek, jog jis žino apie mano pasirodymą miške ir jog Adrianas man padėjo. Šita dalis vaikino tėvui labiausiai nepatiko

Po Adriano žodžių nieko daugiau jam nebeatsakiau. Pasidaviau ir tik sekiau iš paskos. Ėjome pusvalandį tylėdami. Diaras buvo paskendęs mintyse, o aš tuo tarpu savose.

Bandžiau skaičiuoti, kiek valandų praleidau praeityje ir kiek netekau dabartyje. Buvo praėjusi viena diena, o tai reiškė, jog dabartyje manęs nebuvo jau dvi savaites. Tai suvokusi pajutau, kaip apima nemalonus jausmas. Nebenorėjau net grįžti, nes nežinojau ką pasakysiu tėvui, akademijai ir Otelui, kur buvau dingusi. Nežinojau, kokį pasiteisinimą šįkart teks sugalvoti. Negalėsiu sakyti, jog nieko nepamenu. Niekas nepatikės, nes ir pirmąjį kartą ne visi manimi patikėjo.

Žinojau, kad pradės sklisti didžiulės kalbos. Dingau aš ir Daneiris. Stichis ir diarų gynėjos Anos dukra. Tai sukels įtarimų visiems. Nors ir nenorėjau būti lyginama su biologine mama, bet pati padariau tokių veiksmų, kurie mane pražudys. 

Pradėjau gailėtis, jog nusprendžiau vykti į praeitį. Nebeatrodė, jog ši kelionė man gali atnešti naudos. Jaučiausi tokia sutrikusi ir išsigandusi. Nežinojau, ką turėsiu daryti toliau. Net nežinojau, kur turėsiu ieškoti Daneirio ir neprisiminiau angelo iškvietimo žodžių. Jeigu nerasiu stichio, po septynių dienų išnyksiu. Nežinojau, kaip tiksliai tai įvyktų, bet ir nenorėjau sužinoti.

- Ta grupuotė, - staiga Adrianas sustojęs atsisuko ir prabilo, taip pertraukdamas mano mintis, - kuri užpuolė tave miške, yra vadovaujama Nuodėmių miesto vado sūnaus. Mano valdomi vilkai juos užpuolė ir tėvas žino, kad kur vilkai, ten ir aš...- netikėtai Adrianas nutilo. Jis prisimerkė ir į kažką už manęs ėmė įdėmiai stebėti. Jo pilkos akys patamsėjo ir susisiaurėjo.

- Adrianai! - pasigirdo šūksmas, o po to sekė skardus juokas. - Sketžu sitpėls!

Šįkart atpažinau balsą. Jis priklausė tam diarų vado sūnui. Įsitempiau ir jutau kaip kūną užplūsta baimė ir darosi sunku kvėpuoti.

- Aminata, dabar bėk taip greitai, kaip tik gali, - ir sulig jo žodžiais atsisukau atgal ir išvydusi prie mūsų artėjant diarų grupuotę, pradėjau bėgti. Kartu su manimi pradėjo bėgti ir Adrianas. Šis bėgo šiek tiek greičiau nei aš, todėl sekiau jam iš paskos. Galėjau girdėti už savęs šauksmus ir juoką, bet stengiausi apie tai negalvoti. Šiuo metu svarbiausia buvo nuo jų pabėgti.

Bėgdama priekyje mačiau kaip ima retėti medžiai. Miško gale matėsi pieva, tad galiausiai su Adrianu išbėgome į atvirą lauką ir visai netoli mūsų pastebėjau skardį.

Staiga pajutau kaip kažkas mane apglebę ir stipriai prisitraukia prie savęs. Suklykiau ir Adrianas mane išgirdęs pasisuko atgal, tačiau ir prie jo iš dangaus nusileido diaras. Šis rankoje turėjo peilį.

- Kėdrupsen, eloužarg, - prie savęs išgirdau kimų balsą. Mane laikantis diaras taip stipriai suspaudė mane savo glėbyje, kad net ėmė trūkti oro. Atrodė, kad sulaužys šonkaulius.

- Knisudžuen soj, - iš miško išlindo tamsaus gymio vado sūnus. Jis pažvelgęs į mane nusijuokė ir kažką sumurmėjo šalia jo einančiam kitam diarui.

Tuo tarpu mane laikęs diaras atlaisvino rankas ir dabar galėjau vėl normaliai kvėpuoti. 

- Adrianai, sėlak ekiav, - tamsiaodis diaras priartėjo prie Adriano, kuris dabar jau kruvina nosim ir sumuštu skruostu buvo sulaikytas kitų dviejų diarų.

Tamsiaodis diaras ėmė kažką murmėti Adrianui ir mačiau kaip vaikino veidas persikreipia iš pykčio. Galiausiai vėl pasigirdo skardus vado sūnaus juokas. Jis pasisuko į mane laikantį diarą ir ėmė artėti link mūsų.

Priėjęs prie manęs, suėmė stipriai pirštais už skruostų ir pasukiojo iš pradžių į dešinę pusę, o po to į kairę. Žiūrėdamas į mane jis plačiai šypsojosi. Galiausiai vėl pasisuko į Adrianą ir ėmė stipriai juoktis. Pasisukęs vėl į mane pažvelgė džiaugsmingu žvilgsniu. Išsigandau.

- Ksemun ąj. 

Mane laikantys diaras ėmė stipriai juoktis. Nuo jo juoko mane nukrėtė drebulys. Išsigandau ir ėmiau spurdėti. Norėjau ištrūkti.

- Paleiskit mane! Tiksielap! - dėl mano bandymo ištrūkti, diaras vėl stipriai spustelėjo mane savo glėbyje ir mums pradėjus artėti skardžio link, tik išsigandusiu žvilgsniu pažvelgiau į Adrianą.

- En! - Adrianas bandė ištrūkti, tačiau už tai gavo tik dar vieną smūgį į pilvą.

Prie skardžio priartėjau tiek, jog dabar galėjau matyti skardžio dugne vandenį. Norėjau išsilaisvinti, tačiau mane laikiusio diaro jėga buvo nežmoniška. Net nepajutau, kai jis mane paleido. Tik apsisukusi ir išvydusi mane prieš tai sugavusio diaro džiaugsmingą veidą, buvau jo pastumta. Bandžiau išlaikyti pusiausvyrą, tačiau nepavyko. Prieš krentant dar spėjau pamatyti iš miško išlendančius vilkus ir puolančius diarų grupuotę.

Vos man pradėjus kristi, neilgai trukus paskui mane šoko Adrianas. Jis spėjo sučiupti mane ir priglausti prie savęs. Išskleidė sparnus ir kai jau maniau, kad pakilsim, Adriano veidas persikreipė iš skausmo. Pažvelgiau į vieną iš jo sparnų ir išvydau, jog jis buvo persmeigtas strėle. Galiausiai vaikinas paleido mane ir atsiskyrę įkritome į ledinį vandenį.