VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XXI

Pajutusi kaip kažkas mane budina, nenoriai pramerkiau akis. Prieš save išvydau Adrianą. Jo lūpų kampučiai buvo nuleisti, antakiai suraugti, o akys susirūpinusios. Iškart supratau, kad kažkas negerai.

- Kas nutiko? – pasiteiravau. Iš po vakarykščio mūsų pokalbio ėjome toliau mišku ir netrukus radome olą, kurioje nusprendėme pasilikti nakčiai. Vakar daugiau nei vienas nepratariame vienas kitam žodžio. Abu turėjome, ką apgalvoti, tad atsigulę miegoti užmigome ne taip greitai, kaip tikėjomės.

- Kažkas nutiko. Jaučiu tai. Girdėjau šauksmus. Manau, kad mano šeimai gresia pavojus. Turiu grįžti, - vaikinas kalbėjo greitai ir vis užsikirsdamas, todėl tuoj pat pakilusi nuo žemės suėmiau Adriano ranką. Jis drebėjo. Iš tiesų kažkas buvo negerai. - Netoli nuo čia yra Nuodėmių miestas. Eisiu ten, o tu eisi į rytus, kur lengvai rasi kelią į žmonių miestą. Labai norėčiau padėti, bet...

- Viskas gerai, - pertraukiau Adrianą, - Rasiu kelią namo. O tu eik, - šyptelėjau ir paskutinį kartą įdėmiai dar kartą nužvelgiau prieš mane stovintį vaikiną. Žinojau, kad šioje vietoje mums teks išsiskirti. Adrianas kilstelėjo ranką ir užkišęs mano išsprūdusią plaukų sruogą brūkštelėjo pirštais per skruostą. Apsikabinau jį ir dėl šio gesto vaikinas šiek tiek atsipalaidavau. Neilgai trukus pajutau ir jo rankas apsivejant mane. Nejutau šalčio. Jo tiesiog nebuvo. Mano šilumos užteko, jog sušildytų mus abu.

Adrianas šiek tiek atsitraukė nuo manęs, tačiau nepaleido iš glėbio. Švelniai pabučiavo į kaktą.

- Gal kada pasimatysime, - jis vėl kilstelėjo vieną ranką ir patraukė kitą plaukų sruogą nuo mano veido.

- Gal, - tyliai sušnabždėjau. Atsitraukiau ir leidau jam eiti. Jis dar kelias minutes žvelgė į mane ir galiausiai nuėjo.

Tik jam išėjus pasijutau tuščia. Pasimetusi. Nenutuokianti, ką daryti toliau. Pasiklydusi tiek šiame miške, tiek laikotarpyje, tiek savyje. Norėjosi verkti dėl tokios netikėtos situacijos, bet turėjau numanyti, kad ji galiausiai nutiks. Kad liksiu viena.

Išėjau iš olos. Apsižvalgiusi aplink mačiau tik medžius. Nebuvo nei gyvūnų, nei kitų būtybių, nei Daneirio. Net Adriano nebesimatė.

Eidama į rytus patekčiau į žmonių miestą, tačiau nuojauta kuždėjo, kad Daneirio ten nebus. Nusprendusi eiti į tą pusę, kur ėjo Adrianas, patekčiau į Nuodėmių miestą. Galva ėmė plyšti. Apėmė baimė. Bandžiau nurimti.

Ilgai dar stebėjau tą pusę, kur nuėjo Adrianas. Žinojau, kad turėjau nuspręsti kažkur eiti. Kad ir kaip traukė mane paskui Adrianą, suvokiau, kad patekusi į Nuodėmių miestą sulauksiu tik mirties. Tad per daug nebesukdama sau galvos, pasukau link žmonių miesto į rytus. Su kiekvienu žingsniu darėsi vis sunkiau eiti. Nežinia mane kankino.

Ėjau apie kokias dešimt minučių. Išvydusi kelis medžius su ant žieve išraižyta ilga plona juosta, nusistebėjau, bet per daug į tai dėmesio nekreipiau. Pasibaigus tokiems keistiems medžiams dar kelis metrus ėjau toliau. Staiga dzingtelėjus minčiai į galvą, sustojau lyg įbesta ir akimirkai nejudėjau. Vėl atsisukau atgal, kur mačiau tuos medžius su išraižymu. Sugrįžau prie jų ir įdėmiau juos apžvelgiau. Tai buvo lyg su peiliuku išraižyta juostelė. Kažkas šiuos rėžius padarė tyčia. Tai nebuvo medžio dalis. Ėmiau sekti paskui tuos rėžius padarytus ant medžių, o prie vieno iš rėžio radusi D raidę supratau, kad tai Daneiris. Jis iš po savęs paliko taką. Jis paliko taką man.

Apėmė palengvėjimas. Iškart pasijutau geriau, todėl nieko nelaukusi ėmiau sekti paskui žymes. Nors jos ir driekėsi į Nuodėmių miesto pusę, bet man tai nebuvo svarbu. Tikėjau, kad šios žymos ant medžių buvo Daneirio.

Atgavusi viltį, atgavau ir jėgas. Vėl ėmiau tikėti, kad ne viskas prarasta. Tačiau baimė dingo neilgam. Ji vėl sugrįžo, kai išgirdau miške traškėjimą. Garsas galėjo priklausyti gyvūnui, bet tuo pačiu švystelėjo mintis, kad tai buvo diaras. Vėl pasigirdus trakštelėjimui išsigandau dar labiau. Ėmiau žvalgytis aplinkui, bet nenustojau eiti toliau pagal žymes.