VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

I. Monstrais tampama

GYVENIMAS ATIMA IR DUODA

Prieš daugiau nei 500 metų. Nuodėmių miestas.

AVA
Visada iš gyvenimo norėjau daugiau. Troškau visų gyvenimo malonumų, kuriuos jis tik man galėjo duoti. Norėjau pajusti meilę kitam diarui ir tuo pačiu jaustis mylima. Norėjau vaikų dėl kurių būtų verta gyventi ir kovoti.

Deja, buvau naivi. Tikėjausi ir iš visos širdies troškau lengvo gyvenimo. Žinoma, to negavau. Mano vyras buvo melagis ir veidmainis. Prieš mano tėvus vaidino idealų diarą. Man buvo idealus, tačiau vos sutikusi su juo praleisti visą savo gyvenimo, jis pasikeitė. Jis nustojo stengtis dėl manęs. Pasirodė jo pykčio priepuoliai. Neapykanta. Jis buvo blogio įsikūnijimas. Vėliau tai labai puikiai pamačiau. Žiūrėdama į jį nebemačiau gražaus jauno vaikino su gražia šypsena. Dabar mačiau tik jo tamsų ir išpuvusį vidų, šaltas akis ir krauju suteptas rankas.

Tos rankos jam supykstant griebdavo pirmą pasitaikiusį daiktą ir bandydavo jį sugadinti ar sužaloti ir dažniausiai tas daiktas būdavau aš. Mėlynės puošė mano kūną. Per kelius metus gyvendama su Johanu įgijau daugiau tatuiruočių negu per visą savo vaikystę.

Tačiau skaudžiausia patirtis ir didžiausią reikšmę man turėjo ant raktikaulio esantis neprasiskleidusios lelijos žiedo tatuiruotė. Mano pirmagimis išgyveno tik dieną. Nors jau buvo praėję daugiau nei metai nuo jo mirties, bet negalėjau atsigauti. Vis dar iki šiol kiekvieną dieną lankiau jo mažytį kapą. Kiekvieną kartą išvysdama ant jo kapo augančias ryškiai mėlynas neužmirštuoles, nusiramindavau ir įgaudavau jėgų ištverti dar vieną dieną.

Šiandien nebuvo įprastinis mano apsilankymas prie šio kapo. Šįkart atėjau norėdama atsisveikinti su savo pirmagimiu, nes manyje jau augo kita gyvybė, kuriai užauginti ir apsaugoti prireiks visų mano prarastų jėgų. Su didžiuliu skausmu akyse nužvelgiau kapą ir atsiklaupiau prie jo. Pažvelgiau į žydinčias neužmirštuoles ir nurimau. Kelias akimirkas užsimerkusi prisiminiau jo gimimą, kaip susuku kūdikį į paklodę, bandau sušildyti. Esu laiminga, nes manau, kad galėsiu visada su juo būti. Tačiau prisiminimams artėjant prie skausmingos akimirkos, atsimerkiu. Pakylu nuo kapo ir apsižvalgau aplink. Girdėjau į uolas atsimušančių bangų garsą, jutau vandens ir miško gaivą. Ieškojau jo, tačiau jo niekur nebuvo. Net jo plunksnų aplink nebuvo matyti.

Mano vaiko mirtis, kad ir kaip keistai skambėtų, neatnešė vien tik skausmo ir sielvarto, tačiau tarp tų neigiamų emocijų atsirado kai kas, ką pamilau. Atrodo lyg pats gyvenimas nusprendė, kad nesąžininga yra tik atimti, jog reikia ir duoti.

Prieš daugiau nei pusę metų, lankydama savo vaiko kapą, sutikau jį, būtybę, atnešusią į mano juodą gyvenimą baltos spalvos. Vis dar iki šiol puikiai pamenu tą dieną, kai išvydau jį didžiuliu greičiu iš dangaus krentant į vandenį. Puoliau paskui neatpažintą būtybę į jūros gelmes ir tik ištraukusi ją iš vandens, supratau, kokią klaidą padariau. Prieš mane gulėjo angelas. Jo balta oda, sparnai, plaukai darė jį nežemišku. Jo ūgis, kūno sudėjimas buvo didesnis nei diarų dėl ko man buvo sunku jį ištraukti iš vandens. Tačiau kai jis pramerkė akis ir išvydau jų žydrumą, tą akimirką supratau, kad joms priklausiau. Būdama šalia jo pirmą kartą pajutau šilumą, ramybę, džiaugsmą ir meilę. O maniau, kad iš po pirmagimio mirties niekada neteks to pajusti.

Slėpiau jį uoloje, nes jo kūne buvo begalę žaizdų, kurios labai sunkia gijo. Jis kraujavo mėlynos spalvos krauju, kas mane labai stebino, nes tokio dalyko apie angelus nežinojau. Jo kraujas ant mano rankų net neatrodydavo kaip kraujas. 

Iš pradžių angelas tylėdavo ir įtariai į mane žiūrėdavo, bet vis tiek leisdavo man jį tvarstyti. Žinau, kad turėjau jį tada nužudyti. Diarai nekentė angelų, o angelai mūsų. Turėjau nukirsti jo sparnus ir parnešti kaip trofėjų į Nuodėmių miestą arba bent pasakyti apie jį Johanui, savo vyrui. Bet to nepadariau. Tiesiog negalėjau. Rūpinimasis angelu padėjo man atitrūkti nuo pačios savo siaubingo ir skausmo pilno gyvenimo.