Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

15. Dalis

Mane užaugino moteris kuri ruošė mane kovoti. Vargiai galėjau pasigirti mandagumu ar geromis manieromis. Galbūt dėl to vienintelis žmogus kuris galėjo mane pakęsti buvo Džiulia? Ji buvo visiška mano priešingybė. Visomis prasmėmis. Graži, turtinga, be galo miela ir švelni. Trapi kaip ką tik iškritusios baltos snaigės, ir tuo pačiu trokštanti nuotykių. Kartais ji pasielgdavo priešingai nei turėtų. Ji nebuvo vakarėlių mergina, bet kartais dievindavo pasipuošti ir į tokius nueiti su kitomis draugėmis. Ji jų turėjo daugybę. Visi ją mėgo, visi norėjo su ja draugauti. Niekada jai nepavydėjau, iš tiesų ji nusipelnė jų, bet aš nenusipelniau jos. Visą gyvenimą jai melavau, kokia aš draugė?
Gaja man iš ties priminė Džiulia. Atrodė trapi ir švelni, tačiau ryžtinga ir galinti kovoti jeigu tik to prireiks. Ji buvo graži, nenuostabu, kad Tairas į ją taip žiūri, bet ji tik žmogus, o visi kiti pabaisos. Norėjau jos paklausti,  kaip ji gali su jais gyventi, bet nenorėjau jos įžeisti. Jau ir taip prikalbėjau daug.

Kambarys buvo gražus, čia visur kvepėjo prabanga ir tikriausiai turėtų man užimti kvapą, bet visos mano mintys buvo kitur. Džiaugiausi, jog nereikėjo daug kalbėti, nes iš tiesų buvo sunku. Vos tik pastebėjau užkandžius pradėjau juos kirsti. Buvau alkana, išsekusi, bet nenorėjau to parodyti. Su savo problemomis galėjau susitvarkyti pati.
Sunkiausiai buvo atsiprašyti Gajos. Sulaužiau jai nosį, iš ties manieromis pasigirti negalėjau. Tačiau dėl suknelės visai nesigailėjau. Džiaugiausi, kad mergina dėl to visai nepyko. Taip ji iš ties geros širdies, ko negalėjau pasakyti apie save.

Sumirksėjau ir įbedžiau žvilgsnį į didžiulį langą. Prikandusi lūpą vos galėjau suvaldyti savo jausmus. Tai kas įvyko tarp manęs ir Adriano... velnias, mudu miegojome... ne visai tai ką įsivaizdavau, bet mudu buvome vienas šalia kito. Jis laikė mane suspaudęs glėbyje, kad nesušalčiau. Jis neprivalėjo to daryti, tačiau vis tiek padarė. O kai atsibudau jo šalia jau nebebuvo. Norėjau sužinoti ką jis galvoja, bet lydėdamas mane pas Gaja jis nepratarė nė žodžio.

Gaja manęs klausinėjo apie žemę, o aš nė nežinojau ką jai pasakyti. Atsakinėjau trumpais sakiniais vis prisimindama koks apgailėtinas mano gyvenimas ten buvo. O merginos pasiūlymas likti čia pradėjo mane žavėti. Galėčiau gyventi rūmuose, gal net mudviem su Adrianu kas nors pavyktų. Žinoma jeigu jis nenuspręstų manęs nudėti.

Staiga mūsų pokalbį nutraukė atsivėrusios durys ir aš išplėtusi akis nuvėriau įėjusį vyrą. Tamsiaplaukis atrodė siaubingai, o Gaja pašokusi iš savo vietos akimirksniu pribėgo prie savo vyro.

- Tairai? – jos balse išgirdau kylančia paniką ir aš iš lėto atsistojusi žengiau kelis netvirtus žingsnius į priekį. Kas po velnių čia nutiko?

- Man viskas gerai, - tyliai atsakė jis ir Gaja apsivijo jo liemenį. Mane iš karto nupurtė šiurpas ir aš suvokiau jog kažkas blogo nutiko. Kur jie buvo? Kas nutiko demonui?

- Kur Sorenas? – paklausiau ir mergina akimirką žvilgtelėjo į mane lyg pamiršusi jog čia esu ir aš.

- Rytiniame sparne. Persėjas bando išgelbėti jo gyvybę. – sukuždėjo jis ir aš pajutau kaip suvirpa visas mano kūnas.

- Ne, - ištariau tyliai suvokusi kaip ši situacija man palanki.

- Adrianas už durų, jeigu nori...

Daugiau nebegirdėjau ką jis ketino man pasakyti. Pasileidusi prie durų akimirksniu išbėgau. Jis tikriausiai mane ne taip suprato. Pamačiusi Adrianą akimirksniu suklupau ant žemės ir giliai įkvėpiau. Prisiminiau kiekvieną bjaurų Soreno užgauliojimą, kaip jis mane pažemino visų akivaizdoje. Jis demonas kuris klasta mane išplėšė iš namų, ir dabar nutemps į pragarą. Visa savo sielą nekenčiau jo, troškau suvaryti savo ašmenis jam į krūtinę ir stebėti kaip jis nusibaigia. Deja, Tairas klydo manydamas, kad jo rūmų gydytojas kovoja dėl Soreno gyvybės. Demonus sunku nužudyti, nesvarbu kaip stipriai juos sužeisi, be dangaus ginklo jie galėjo užsigydyti savo žaizdas. Jis pasveiks ir tai nepriklausė nuo jokio gydytojo. Jam užsitrauks žaizdos greičiau nei sugebės atsigauti pats Tairas. Tokie buvo tos šlykštynės ir aš jo nekenčiau visa esybę.