Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

14. Dalis

Adrianui išėjus pasijutau tokia vieniša, o šaltis tyčia skverbėsi gilyn pro mano odą. Susiriečiau į kamuoliuką apsivyniojusi šilko antklodę, bet sušilti negalėjau. Tai beprasmiška. Man visada šalta, taip buvo nuo pat gimimo.

Tylus beldimas į duris privertė mano širdį šoktelti. Akimirksniu atsisėdau ir ignoruodama šaltį prisišliejau prie durų. Visa širdimi tikėjau, kad tai būtų Adrianas, jog jis persigalvojo ir dabar ketina pasilikti pas mane. Tačiau vos pravėrus jas iš mano veido pranyko šypsena. Pastūmiau duris tikėdama, kad jas užtrenksiu, bet Sorenas vienu rankos mostu jas pastūmė ir kaip koks šių namų šeimininkas įsiveržė į mano kambarį. Uždaręs lėtai duris, tingiai atsirėmė į jas ir  atsargiai nužvelgė mane. Jis atrodė ramus, visiškai atsipalaidavęs, bet nuo jo jaučiau tokia galią jog norėjau pasitraukti kuo toliau.
Jis pavojingas, šnabždėjo balsas. Jis demonas kuris galėjo mane nužudyti ir tai jam nesukeltų didelių kliūčių. Ne iš karto pastebėjau, kad jis rankose laiko tamsų audinį. Kai pastebėjo mano žvilgsnį jis nusišypsojo ir sviedė į mane suknelę. Nė neketinau jos pagauti. Audinys nukrito prie mano kojų, o aš ir toliau su baimę žvelgiau į Soreną. Be savo ginklo jaučiausi per daug pažeidžiama, bet aš mokėjau kovoti. Man tik reikėjo ko nors aštraus, būtų tikę, bet kas, bet stovėjau prie lovos, o čia buvo tik minkštos pagalvėlės. Galbūt man pavyktų jį uždusinti?

- Ko nori? – sušnypščiau ir pajutau kaip šiluma užlieja mano kūną. Man sumirksėjus Sorenas jau buvo už manęs.

- Žinai, pradedi mane erzinti, - patraukęs man nuo kaklo plaukus sušnabždėjo į ausį.

- Kaip tu drįsti! – nespėjau pajudėti kai jo ranka atsidūrė ant mano liemens, o kita suspaudė švelniai kaklą. Panorėjęs jis būtų galėjęs jį nusukti.

- Dabar pradedu manyti, kad man reikėjo tave ten nugabenti gabalais, bet jau nebūtum kėlusi problemų.

- Tu šlykštus parazitas, - sušnabždėjau ir įrėmusi alkūnę į jo raumeningą pilvą trenkiau iš visų jėgų ir vaikinas mane paleido. – Dink iš mano kambario.

- O tu nustok kelti dramas lygioje vietoje, man tereikėjo paprašyti ir būtum toje kameroje supuvusi. – jo veide atsirado šypsenėlė ir aš žengiau kelis žingsnius atgal. – Negadink mano santykiu su Tairu, jis man svarbesnis nei kažkokia hibridė, arkangelo atmaina.

- Nedrįsk, - sušnypščiau suspaudusi pirštus, bet tuomet pajutau smūgį į sieną.

Sukandusi dantis pakėliau galvą ir jaučiau kaip visas mano kūnas įsiliepsnoja. Jausmas kurį jaučiau būdama su Adrianu buvo švelnus, šiltas ir malonus. Tačiau Sorenui prisilietus aš tiesiog degdavau, liepsnodavau ir nors to nekenčiau, man buvo gera.

Jo rankos laikė mano riešus, o jo veidas buvo visai šalia manojo. Mačiau tamsias akis įsmeigtas į mane ir tuomet krūptelėjau. Jos virto visiškai juodomis. Trečioji demonų rūšis. Iš viso jų buvo šešios. Jis buvo stiprus, visiškai pajuodavusios akys reiškė, kad jis mažiausiai priklauso trečiajai, bet aš nujaučiau, kad jis tarp ketvirtos ir penktos rūšies. Jis stiprus, bet visą laiką apsimetė jog yra silpnas, bei kvailas. Turėjau iš karto susiprotėti kai jo rankose atsirado kardas.

Pajutau šleikštulį savo burnoje, bet nusisukti nuo jo negalėjau, tai reikštų pralaimėjimą. O aš niekada nepasiduočiau demonui. Iškėlusi galvą nuvėriau jį su tokia neapykantą jog tai akimirką sutrikdė jį. Taip, aš geriau mirsiu nei paklusiu demonui, o pasitaikius progai jį nužudysiu.

Sorenas paleido mano rankas, bet neatsitraukė. Jo akys vėl tapo normaliomis ir jis ištiesęs ranką paėmė vieną mano plaukų sruogą. Atsargiai pasukiojęs tarp pirštų jis pasilenkė ir pabučiavo ją. Sulaikiusi kvėpavimą troškau ištiesti savo rankas ir jį nustumti, bet nesugebėjau nė pajudėti.