Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

13. Dalis

Niekam niekada neleisdavau savęs žeminti, o tie kas paliesdavo man patį brangiausią žmogų, Džiulia, nukentėdavo dar labiau. Tačiau dabar buvau ne tik pažeminta, sutrypta, bet ir siaubingai įpykusi. Mano kūnas visas virpėjo iš įsiūčio ir aš jaučiau savo viduje pulsuojančią keistą, tamsią giją kuri trokšta išsiveržti. Ne tik ne dabar, tik ne čia, ne prie Adriano.

Kartą jau tai nutiko, būtent tą kartą kai mama mane uždarė vieną rūsyje ir paliko monstrams. Visą laiką bandžiau sau įkalti, kad jie tiesiog išnyko, paliko mane vieną, bet tai buvo tik melas kurį amžinai sau ir motinai kartojau. Monstrai manęs nepaliko, ne, tai monstras esantis mano viduje įsiveržė ir suplėšė kitas pabaisas į gabalus. Ir dabar jaučiau kaip tas padaras manyje nori ištrūkti. Mano tamsa, dalis to ką tikriausiai paveldėjau iš tėvo. Dabar tai viską paaiškina. Aš pusiau angelas, pusiau demonas, bet nei vienas nei kitas.

Adrianas stipriai laikydamas mane už rankos ištempė iš menės ir patraukęs kelis metrus stipriai atrėmė mane į sieną. Išplėtusi akis ir įsikibusi į jį žvelgiau į tas pilkas akis ir bandžiau prisiminti kaip kvėpuoti. Jis tikriausiai siaubingai manęs nekenčia, ir turėtų, nes aš prakeikta hibridė kurios net tikra motina nemylėjo, o tėvui tikriausiai buvo nė motais. Norėjau pradėti rėkti, muistytis, bet suvokiau, jog tik prisišauksiu bėdos. Turėjau nurimti ir apgalvoti ką daryti.

- Kodėl. Tu. Turi. Viską. Sugadinti! – išspjovė žodžius lyg kalbėtų su penkiamečiui vaiku kuris nė velnio nesupranta ko iš jo norima. Ak, kad jis žinotų kaip aš pavargau.

- O kodėl tu galvoji, jog aš noriu čia būti? – sušnypščiau sukandusi dantis. – Aš kalinė su privalumais!

Pradėjau muistytis norėdama ištrūkti iš tvirtų vaikino gniaužtų, bet tikriausiai jį tik dar labiau įsiutinau. Kai jo stiprios rankos suspaudė tvirčiau mano riešus aiktelėjau iš skausmo ir pajutau silpnumą. Jeigu jis panorėtų galėtų mane įmūryti į šią sieną, perlaužti mano kūną pusiau ir kitaip pakankinti.

Staiga jis paleido mano rankas ir atsitraukė per žingsnį. Šiluma akimirksniu išsisklaidė ir mane apglėbė šaltos rankos. Suspaudžiau lūpas bandydama suvaldyti pykčio, o gal skausmo ašaras. Po velnių jau pati nebežinojau pykstu ar jaučiuosi sugniuždyta.
Akimirką delsiau bijodama, jog jeigu pajudėsiu jis mane nutėkš kaip kokį vabalą. Jeigu tik turėčiau savo durklą galbūt turėčiau šansų, bet dabar mano judesius varžė prakeikta suknelė kuri vos man leido kvėpuoti.

Atsargiai nužvelgiau priešais mane stovintį vyrą. Adrianas buvo aukštas, tvirtų pečių, tamsių plaukų bei šviesių pilkų akių. Akimirką jis nebeatrodė toks grėsmingas žvėris, bet gailesčio man nereikėjo. Tik ne iš sargybinio, nors jis ir buvo velniškai patrauklus, o dar tie tamsūs drabužiai... akimirką net pagavau save galvojant kaip jis atrodytų be jų.
Adrianas iškvėpdamas orą žvilgsniu parodė, kad judinčiausi. Suspaudusi savo pirštus nurijau kartėlį ir pradėjau eiti. Meldžiausi, kad tik jis nenutemptų manęs atgal į tą šaltą ir niūrią kamerą. Jis ėjo vos per žingsnį atsilikdamas nuo manęs, o aš tvardžiausi su troškimu atsisukti ir įsitverti į jo tvirtą ranką.

Pasukau į laiptų pusę jausdama vis didesnį nerimą, jog vaikinas pagriebs mane ir lieps eiti į požemį. Tačiau užlipusi laiptais atsidusau iš  palengvėjimo. Mano kamera dabar bus prabangus kambarys. Deja, jie visi idiotai jeigu mano, kad tai tęsis ilgai.

- Ačiū, kad palydėjai, - sustojusi prie savo kambario durų atsargiai atsisukau ir nužvelgiau pavargusį vaikiną. Įdomu kiek jis ištvertų su manimi? Dar dieną, dvi? – Nuo čia susitvarkysiu pati, - dirbtinai nusišypsojusi atvėriau duris ir dar nespėjus jam prabilti garsiai trinktelėjau jomis.

Akimirką sulaikiusi kvėpavimą atsirėmiau į duris ir nužvelgiau kambarį. Negalėjau čia likti, Sorenas, tas prakeiktas demonas dar atsiims, kad mane pažemino. Norėjau jį pati savo rankomis pasmaugti, ir kitą kartą gavus galimybę suvarysiu ašmenis jam tiesiai į šonkaulius. O dabar turėjau bėgti. Kuo toliau nuo šių padarų, kuo toliau nuo Soreno. Ką aš apskritai čia veikiu?