Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

28. Dalis

 Kol leidomės laiptais žemyn visą laiką jaučiau į mane įsmeigtus demonų žvilgsnius. Suspaudžiau kumščius ir stengiausi ignoruoti šaltį. Bet čia buvo taip šalta jog visa mano oda nustėro. O blogiausia jog vargu ar kada nors daugiau galėsiu pajusti šilumą.

Ėjau paskui merginą kuri atrodė kaip tikra ledo karalienė. Tikriausiai ir aš tokia tapsiu kai pagyvensiu ilgiau. Nuo tos minties pajutau kaip pradeda kauptis ašaros. Aš nenorėjau likti pragare, nenorėjau tapti to vyro žmona.

Kai sustojome prie didžiulių mėlynų durų Ferija atsisuko ir pažvelgė į mane. Ji dar norėjo kažką pasakyti, bet durys prasivėrė ir ji akimirksniu žengė į priekį. Mano kojos tarsi įaugo į žemę, bet aštrus merginos žvilgsnis privertė mane judėti.

Ši vieta tokia šalta ir bauginanti. Raudonos sienos, juodos grindys į kurias net nenorėjau žiūrėti nes atrodė jog paskęsiu toje tamsoje. Net galva pradėjo svaigti nuo tos juodumos.

Ėjau lyg būčiau tempiama už virvučių. Lyg valdovo žvilgsnis valdytų visa mano kūną.

Prie didžiulio stalo buvo susirinkę kiti demonai. Tikriausiai įtakingi ir užimantys geras pozicijas. Nužvelgiau visa stalą ir ten likusias dvi kėdes. Viena buvo prie pat tamsos valdovo, o kita per penkias vietas toliau. Suvokiau kur turėsiu sėdėti, bet dabar bijojau net pajudėti.

Visi demonai žvelgė į mane taip lyg būčiau kokia šlykšti kirmėlė įmesta į jų lėkštes. Suspaudžiau lūpas ir lėtai pažvelgiau į vyrą kuris stebėjo mane. Jo alkanas žvilgsnis nuslydo mano kūnu žemyn ir nuo to norėjau susigūžti. Tuomet jis atsistojo ir prisiartinęs prie manęs savo šaltais pirštais palietė mano smakrą ir privertė pažvelgti į jo akis.

Jo pirštai buvo tokie šiurkštūs, lyg stiklo šukė braižanti per mano veidą. Tuomet jis užčiuopė motinos grandinėlę, bet tą pačią akimirką atitraukė pirštus lyg būtų nudegintas.

- Šis pakabukas, - prabilo jis šaltai vis dar žiūrėdamas man į akis.

- Tai viskas kas man liko iš motinos, priminimas kaip jos nekenčiu. - ištariau girgždančiu balsu ir vyliausi jog vyras patikės.

- Suprantama, - dirbtinai šyptelėjo jis. - Atrodai nuostabiai, dar geriau nei tikėjausi.

Ta dirbtinė jo šypsena visiškai nederėjo prie šaltų jo rankų. Vyras nusivedė mane prie kėdės ir atitraukęs palaukė kol atsisėsiu. Tuomet grakščiais judesiais prisiartino prie savo vietos ir atsipalaidavęs atsisėdo. Niekas nedrįso prabilti, kai kurie net nepakėlė akių, o tik žvelgė priešais save ir kažko laukė. Pasijutau nejaukiai, pastvėriau krištolinę taurę su raudonu skysčiu ir prikišau ją prie savo lūpų. Dar niekada nebuvau gėrusi alkoholio, tačiau skonis buvo toks saldus jog akimirksniu gurkštelėjau daugiau. Vyliausi jog tai suteiks man drąsos.

- Kaip drįsti, - sušnypštė tamsiaplaukė demonė kuri vos slėpė savo kūną po permatoma medžiaga. - Valdovas nedavė leidimo tau paliesti taurės, - išrėžė ji ir mano žvilgsnis iš karto nukrypo į tamsiaplaukį vyrą kuris įdėmiai mane stebėjo.

Pasigirdo tylus prunkštelėjimas ir aš susigėdusi suspaudžiau pirštus. Jaučiau kaip stipriai pradeda kilnotis mano krūtinė, o lūpos taip trokšta atsikirsti. Nepakenčiau kai kas nors mane bando pažeminti, o tuo labiau netroškau žemintis prieš demonus. Pakėliau akis į priešais mane sėdintį vyrą kuris nenustodamas rijo mane žvilgsniu. Jaučiau kaip neapykanta su kiekviena akimirka vis didėja ir aš net įsivaizdavau kaip nusiplėšiu apyrankę ir suvarau į jo prakeikta krūtinę durklą.

- Azajau, kai ši lelytė tau nusibos, pasiųsk ją man į kambarį. Pamaloninsiu ją taip jog daugiau niekada nepamirš kaip reikia elgtis prie stalo, - nusivaipė jis.