Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

27. Dalis

 Kambaryje praleidau ištisas penkiolika minučių, ar bent jau maniau, jog tiek praėjo. Vis dar tikėjausi, kad pasirodys Sorenas. Sėdėjau ant didelės karališkos lovos ir bandžiau ignoruoti šaltį. Čia buvo tamsu, o kambarys atrodė toks didelis jog bijojau jame pasiklysti. Čia buvo net keturios skirtingos durys kurios vedė nežinia kur. Vienintelis mažas šviestuvas kuris menkai apšvietė patalpą, o aš visą laiką jaučiausi esanti stebima.

Parazitų buvo net ir mano kambaryje, tačiau nei vienas jų nedrįso prisiartinti. Jie buriavosi kampuose kur mažiau šviesos ir stebėjo mane. Paliečiau savo apyrankę ir pajutau krūtinėje dūrį. Aš norėjau ne to. Sorenas sakė jog viskas bus kitaip, tačiau pasitikėti demonu pasirodo buvo klaida. Aš amžiams įstrigau pragare.

Turėjau paklausyti mamos ir niekur tą vakarą neiti. Jeigu būčiau likusi, galbūt ji vis dar būtų gyva, o aš ir toliau gyvenčiau savo nuobodų gyvenimą. Arba reikėjo likti su Adrianu. Kokia aš kvaila.

Pajutau besikaupiančias ašaras, bet iš karto susitvardžiau išgirdusi beldimą į duris. Krūptelėjusi akimirksniu atsistojau ir žvelgiau kaip pro duris įeina šviesiaplaukė mergina. Ta pati kuri buvo menėje. Regis ji Soreno sužadėtinė. Valdovas minėjo, kad dabar jis galės ją vesti.

- Panele Helena, aš čia tam, kad padėčiau jums pasiruošti vakarienei. - ji maloniai nusišypsojo, nors jos tamsios akys sakė ką kitą.

- Nereikia vaidinti ar būti maloniai, - tarstelėjau vis dar spausdama savo apyrankę.

- Puiku jog viena kitą supratome, - vyptelėjo ji ir jai pasitraukus į šoną į kambarį įėjo dar trys jaunos merginos.

- Man nereikia pagalbos, galiu ir pati pasiruošti.

- Kaip būsima karalienė elgiesi labai kvailai. Šios vergės privalo atlikti savo darbą, jeigu jas išvarysi jos bus nubaustos.

Merginos krūptelėjo ir dar labiau susigūžė. Nenorėjau, kad per mane jos būtų nubaustos todėl tik suspaudžiau lūpas ir galiausiai linktelėjau. Tiek tos, su tuo galėsiu gyventi.

- Kur Sorenas? - paklausiau nusekusi blondinę iki tamsiai violetinių durų ant kurių buvo išraižyti nuogi žmonės kurie buvo kankinami. Man tuoj pasidarys bloga.

- Princo Soreno nėra pilyje, vargu ar jis pragare iš vis. Atgavęs galias jis laisvai gali keliauti ir daryti ką panorėjęs.

Jos atsakymas man visiškai nepatiko, bet to buvo galima tikėtis. Dabar vaikinas turėjo visą savo galią ir galėjo daryti tai ko negalėjo ankščiau. O aš kvailė maniau, jog tarp mūsų kažkas isižiebė. Maniau, jog jis jaučia man tą patį, bet visa tai tebuvo melas. Aš nuo pat pradžių jam rūpėjau tik tiek, jog saugiai nugabentų savo tėvui. Jis net neparodė jokių emocijų, nepasipriešino valdovo žodžiams. Jis paliko mane.

Žengiau į kitą patalpą kurioje buvo kiek šilčiau nei mano kambaryje. Taip tai vonios kambarys, bet priminė mūsų mokyklos sporto salę. Čia buvo ne viena sūkurinė vonia. Taip pat didelis dušas ir nedideli baseinai kuriose galėjau plaukioti. Šalimais stovėjo didžiulis veidrodis, prausykla ir stalas su užkandžiais.

Žvelgiau į merginos kurios kažkokiu būdu privertė vandenį garuoti ir aš atsargiai žengiau arčiau. Jaučiau Ferijos įsmeigtą žvilgsnį į mano nugarą. Norėjau, kad ji nešdintųsi nes jaučiau jos pavydą, bet norėjau žinoti apie šią vietą ir ko turėčiau laukti.

- Palikite mane ir panele Heleną vienas, ir nepamirškite atnešti suknelės.

- Taip panele, Ferija. - choru atsakė vergės ir akimirksniu pasišalino.

Šviesiaplaukė apėjo mane ir savo aštriu žvilgsniu nuvėrė taip lyg manimi šlykštėtųsi. Man nerūpėjo ką ji apie mane galvoja, užtektinai prisiklausiau iš pačio Soreno. Ir dabar jaučiau pyktį. Jis mane čia paliko ir už tai jis atsakys.