Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

2. Dalis

Mudvi su mama persikėlėme į Austrija kai buvau dešimties. Prieš tai gyvenau Rusijoje, nedideliame miestelyje kol vieną dieną ankščiau iš mokyklos grįžusi namo radau negyvą savo tėvą. Prie jo kūno gulėjo numestos trys baltos plunksnos. Tuomet dar nesupratau ką visa tai reiškia, bet mama akimirksniu surinko mūsų svarbiausius daiktus ir nupirko pirmus pasitaikiusius lėktuvo bilietus. Taip ir atsidūriau čia. Nuo tada ir prasidėjo mano nuosavas pragaras.

Sustojau prie balto namo kurį juosė mėlyną dviejų metrų aukščio tvora. Nors artimiausi kaimynai buvo už šimto metrų ir niekas į šią pusę nė nežiūrėdavo, mama vis tiek pati savo jėgomis pastatė tą tvorą. „Mūsų pačių saugumui" sakė ji.

Įėjau į kiemą kuriame buvo gražiai nupjauta žalia veja. Stovėjo dvigubos supynės kur mudvi su Džiulia dažniausiai praleisdavome savo vakarus. Nedidelė pavėsinė su stalu bei krėslais, bei visur žydinčios gėlės. Pagalvotum, kad mama iš ties tvarko sodą, bet aš niekada jos nemačiau darančios nieko panašaus.

Prieš įkišant raktą į duris, giliai įkvėpiau ir buvau pasirengusi sutikti piktą mamos žvilgsnį. Vėlavau daugiau nei pusvalandį. Mano širdis pradėjo plakti greičiau, o pirštai sustingo ant metalinės durų rankenos. Galiausiai išdrįsau atverti. Ji jau žinojo, kad aš čia ir būtų kvaila dar kelias minutes bandyti jos nervų.

Atidariau duris ir vos spėjau pasisukti šonu kai vienas peilis iš karto įsmigo į sieną. Užtrenkiau duris ir vėl pasisukau. Dar vienas peilis įstrigo į sieną vos nekliudydamas mano ausies. Suspaudžiau kumščius ir ištraukusi peilį paleidau į jos pusę, bet mano nelaimei ji tiesiog pagavo ašmenis ir sviedė į mane.

- Vėluoji, - grėsmingas jos balsas buvo priešingybė jos tobulai išvaizdai.

- Viso labo tik pusvalandį, - išlemenau ir nusispyriau batus.

- Keturiasdešimt dvi minutes ir dvidešimt tris sekundes, - patikslino ji ir paskutinį peilį įsmeigė į priešais stovintį kavos staliuką. - Kur buvai?

Pažvelgiau į mamą ir stipriai suspaudžiau kumščius. Man buvo šalta ir dabar labiau nei bet kada troškau susisukti į antklodę ir gerti stiprią karštą kavą. Tačiau žinojau, kad to nebus kol nepasiaiškinsiu. Mama vis dar žvelgė savo pilkomis akimis ir mažytėmis suspaustomis į vieną linija lūpomis. Ji buvo aukšta, metro aštuoniasdešimt dviejų centimetrų, gražiomis ilgomis kojomis ir nuostabiais šviesiais iki pečių plaukais. Problema? Ji atrodė kaip mano sesuo, o ne mama. Ant jos veido nebuvo nė vienos raukšlelės, o jos oda buvo tokia pat švelni lyg liestum šilko skiautę. Liekna, bet galinti pasigirti gražiomis kūno linijomis. Šį bei tą paveldėjau iš jos. Bjaurų charakterį ir nuostabias kojas.

- Buvau su Džiulia kavinėje, valgėme ledus.

Numečiau kuprine prie batų ir praėjusi pro ją patraukiau tiesiai į virtuvę. Atvėriau šaldiklį ir vėl jį uždariau. Nuo šaldyto maisto man jau buvo bloga. Taip, mama niekada nėra man gaminusi jokio maisto.

- Tu nemėgsti ledų, - ji atsekė mane į virtuvę ir atsirėmusi į duris susidėjo rankas ant krūtinės.

- Ačiū, kad priminei! - atrėžiau ir įjungiau kavos aparatą. - Dar kas nors?

- Helena, tu esi kitokia ir tai turi suprasti.

- Taip, nenormali, jeigu dar kartą tai priminsi apsivemsiu. - niršau ant mamos, bet jai buvo vienodai. Ji ir toliau ramiai stovėjo ir stebėjo mane. - Užsakysiu kiniško maisto, nori? - pažvelgiau į ją ir ji be žodžių papurtė galvą.

- Man nebūtina valgyti, - šaltai atsakė ji ir aš linktelėjau.

- Žinoma, juk tu puolęs angelas, - vyptelėjau ir pastvėriau telefoną kurį įkišau į jos rankas. - Užsakyk maisto, o aš einu į dušą, man reikia karšto vandens kitaip sustirsiu į ledą.