Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

35. Dalis

 Sorenas pranyko man dar nespėjus prabilti. Pajutau kaip tamsa pradeda pulsuoti mano pirštų galiukuose, bet Gajos švelnus prisilietimas privertė mane atsipalaiduoti. Žinojau jog šią akimirką ji visiškai nenori matyti Tairo ir aš vyliausi jog nors vieną dieną ji galės pabūti be jo.

- Hele, ar galėčiau prigulti? - tyliai sušnabždėjo ji ir aš linktelėjau.

- Eik į mano kambarį, - pasiūliau ir jai šyptelėjus nulydėjau tamsiaplaukę žvilgsniu.

Jai pranykus iš akiračio pastebėjau kaip Aris su Ferija atsipalaiduoja. Tarsi Gajos buvimas toje pačioje patalpoje keltų jiems skausmą.

- Man reikia pasimaitinti, - tyliai sušnabždėjo šviesiaplaukė ir aš pakėlusi galvą įsmeigiau šaltą žvilgsnį į ją. - Nežiūrėk taip į mane. Jos emocijos veda mane iš proto. Vos galiu tvardytis neparagavus jos.

- Ji teisi, - pritarė Aris. - Ji lyg šviečianti žvaigždė, mums reikia pasimaitinti.

- Gerai, - atsitraukiau nuo sienos ir atsisėdau šalia demonės kuri kilstelėjo antakius. - Tikrai nežadu jums leisti maitintis ant Gajos.

Suspaudžiau Ferijos ranką ir užmerkusi akis susikoncentravau į savo jausmus. Leidau plūsti skausmui, baimei ir siaubui kurį bandžiau užgniaužti. Skausmą, liūdesį dėl Soreno kai mane paliko vieną. Leidau net tamsai apgaubti mano pečius ir po akimirkos suvokiau jog tai veikia. Ferija įsikibusi pirštais į mano ranką maitinosi. Jos oda nebebuvo tokia balta kaip prieš akimirką, ir net akys pagyvėjo. Tik dabar suvokiau kokia išalkusi ji buvo ir kiek daug pastangų jei reikėjo jog nepradėtų maitintis Gaja.

Kai atsiplėšiau nuo jos pažvelgiau į Arį, tačiau vaikinas papurtė galvą.

- Neketinu tavimi maitintis, - paprieštaravo jis ir pajutau kaip kūną sukausto tamsa. Prie manęs atsidūrė Zetas.

- Būtų blogai jeigu čia nugriūtum. - Paprieštaravau.

- Helena, - motina pastvėrė mane už rankos ir privertė atsistoti. - Tave auginau ne tam, kad taptum maistu.

- Su savo kūnu darau ką noriu, - atkirtau ir ištraukusi ranką paliečiau Ario skruostą.

Vaikinas krūptelėjo nuo ledinio mano prisilietimo, bet neatsitraukė. O aš susikoncentravau į savo jausmus. Pyktį jog motina mano galinti ir toliau mane kontroliuoti. Neleisiu jai su manimi elgtis kaip su maža mergaitę. Aš maniau, kad ji mirė, o ji visą laiką buvo gyva ir net nesiteikė to man pranešti. Galiausiai pasirodė ir mus užpuolė.

Po akimirkos pyktį pakeitė liūdesys, o kai ir jo nebeliko pajutau kai tamsa užgožia visus kitus jausmus.

- Gana, - Zetas atplėšė mane nuo demono ir aš pasijutau tokia silpna jog net pasidarė bloga.

- Nori ir tu? - sugebėjau vyptelti, bet vyro rankos tvirčiau mane suspaudė ir dar nespėjus paprieštarauti pakėlė ant rankų.

- Išgyvensiu, - burbtelėjo jis ir pradėjo mane nešti iš svetainės.

Jaučiausi išsekusi. Tarsi būčiau nemiegojusi savaite. Kai vyras atidarė mano kambario duris, Gaja akimirksniu pašoko ant kojų. Kai Zetas pasodino mane ant lovos pabandžiau išspausti šypseną, tačiau tai atrodė kaip siaubinga grimasa.

- Kas nutiko? - Gaja palietė mano sudrėkusią kaktą ir aš papurčiau galvą.

- Viskas gerai, tik truputį pavargau.

Jai mažiausiai reikėjo žinoti kas nutiko. Tik to betrūktų jog ji klykdama pabėgtų iš čia. Tuomet Tairas tikrai pakabintų mane žemyn galvą kur nors labai aukštai.