Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

32. Dalis

 Jis žvelgė į mane su tokia galia jog norėjau susigūžti. Vos per vieną sekundę jis atsidūrė priešais mane ir atsargiai nuvėrė. Žvelgiau į jo tamsiai rudas akis kuriose nebuvo nė lašelio šviesos. Nuo jo mane purtė šaltis, tačiau sukandusi dantis bijojau ne tik pajudėti, bet ir įkvėpti.

Zeto kūnas atrodė visiškai sugijęs. Jis vis dar nevilkėjo jokių marškinėlių, tik apdriskusias kelnes kurios buvo išteptos jo pačio krauju. Mano tėvas buvo raumeningas, kūnas atrodė lyg plieninis, o rankos kurios dabar švelniai perbraukė per mano skruostą buvo pasirengusios žudyti. Jo veide atsirado vos matomas vypsnis, o tuomet pajutau jo pirštus spaudžiančius mano kaklą. Zeto akys nusidažė juodai ir jo kūnas prispaudė mane prie sienos.

Sorenas atsirado prie mūsų ir trenkė mano tėvui. Tas paleidęs mane atsitraukė per kelis žingsnius, o aš susmukau ant grindų. Susiėmusi už kaklo bandžiau įkvėpti oro kuris dabar mane dusino.

- Hele, dink iš čia, - sušnypštė Sorenas, bet nespėjus man atsistoti, Zetas jau smogė demonui.

- Žinai ko labiausiai nepakenčiu, Sorenai? Išdavikų. - sušnypštė jis spirdamas vaikinui į pilvą. - O pasirodo ir pats trainiojiesi su angele.

- Helena yra... - Sorenas nespėjo ištarti kai gavo dar vieną smūgį ir trenkėsi į langą.

Stiklas sudužo ir vaikinas nukrito į žemyn. Su siaubu stebėjau kaip Zetas lėtai atsisuka ir jo veide atsiradusi tamsi šypsena perlieja mane lyg šaltas vanduo. Atsistojusi prisispaudžiau prie sienos ir pajutau kaip širdis stipriai daužosi krūtinėje. Žinojau jog turiu kažką pasakyti, ar bandyti apsiginti, bet mano pirštai drebėjo. Dar niekada nejaučiau tokios galios ir tamsos nuo tokio demono. Net ir būdama šalia valdovo jaučiausi saugiau nei būdama šalia savo tėvo.

Mano pirštai nuslydo ant apyrankės, tačiau taip ir nesugebėjau jos nusitraukti. Demonas kilstelėjęs antakius išsiviepė ir galiausiai vėl atsidūrė priešais mane. Jaučiausi lyg grobis, o jis plėšrūnas kuris greitai sudraskys mane į gabalus.

Viduje viriau pykčiu jog taip nieko ir negaliu padaryti. Protas rėkte rėkė kovoti, bet kūnas visiškai manęs neklausė. Stovėjau sustingusi ir net nebandžiau apsiginti. Baimė suparalyžiavo mane, privertė net nepabandžius iš karto pasiduoti. Jis galėjo mane pribaigti akimirksniu, bet žaidė su manimi. Mačiau tai jo akyse, mačiau kaip jis mėgaujasi keldamas man siaubą. Tarsi būtų košmaras kuris siurbia mano gyvastį.

- Tu mane išdavei Sorenai, - ištarė jis vis dar žvelgdamas į mane.

- Ji su tuo nesusijusi, - atkirto vaikinas ir pabandė smogti mano tėvui, bet jis greitai išsisuko.

- Tu atėmei mano laisvę, o aš atimsiu tai kas tau svarbu, - vyptelėjo jis smogdamas Sorenui į veidą.

Suklykiau kai demonas trenkėsi į sieną ir iš jo burnos pasipylė tamsus kraujas. Jau ketinau pripulti prie Soreno, bet kelia pastojo Zetas.

- Zetai neliesk jos, - sušvokštė Sorenas bandydamas atsistoti ant kojų, bet mano tėvas vėl prirėmė mane prie sienos.

Jo akyse mačiau beribę tamsą. Jokio gailesčio, meilės ar užuojautos. Kaip jis gali būti mano tėvas? Kaip toks beširdis galėjo susidėti su arkangele? Kita vertus tiek jis tiek mano motina buvo siaubingi, nieko keisto jog tamsa juos pritraukė prie vienas kito.

Pažvelgiau į Soreną. Jis buvo sužeistas, susiėmęs už šono bandė įkvėpti, o aš pajutau ledinius pirštus ant savo kaklo. Pažvelgiau į vyrą kurį norėjau pažinti, kokia naivi buvau.

- Kas tu? - jo balsas buvo įsakmus, prisirpęs tamsos kuri skverbėsi į mane. - Kodėl tavo oda tokia šalta?

Išsižiojau, bet joks garsas nepaliko mano lūpų. Baimė suveržė man gerklę, ir greitai jo rankos atims paskutinį oro gurkšnį.