Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

20. Dalis

Sėdėjau ant lovos susisukusi į antklodę ir bandžiau sušilti. Kūnas drebėjo, o panika su kiekvieną sekunde vis didėjo. Vos užmerkusi akis galėjau matyti Gajos veidą. Tirštas raudonas kraujas kuris vis dar buvo ant mano pirštų ir suknelės. Bandžiau kvėpuoti, bet su kiekvienu oro gurkšniu man darėsi bloga. Man dūrė plaučius, o kojos vargiai laikė mane. Net negalėjau prisiminti kaip atsidūriau savo kambaryje. Kažkas mane nutempė nuo Gajos, tikriausiai tą padarė Sorenas.

Man prisilietus prie Gajos pajutau keistą energija. Tikriausiai tik išsigalvojau, bet pažvelgusi į savo pirštus vis dar galėjau jausti pulsuojančią galią. Suspaudžiau pirštus ir nuleidusi galvą suvirpėjau. Šaltis apglėbė mane ir toliau savo lediniais pirštais šaldė mano kūną.

- Panele Helena. - pakėliau galvą ir įsistebeilijau į Morganą. Šviesiaplaukė stovėjo prie lovos ir susirūpinusi žvelgė į mane. - Vonia paruošta, ar norėsite jog padėčiau nusiprausti?

- Ne, - papurčiau galvą ir nusivaliau drėgnus skruostus. - Ačiū, gali palikti mane vieną.

Ji linktelėjo ir išėjusi paliko mane vieną, o aš mečiau žvilgsnį į šalimais ant lovos gulintį akmenį. Nuo tos akimirkos kai įžengiau į kambarį, to akmens nepaliečiau. Šią akimirką visko buvo per daug jog mano smegenys suvirškintų.

Gaja nukrito nuo laiptų ir aš nė nežinau ar jai viskas bus gerai. Tairas ir visi čia gyvenantys žmonės nėra žmonės, jie drakonai. Morgana taip pat drakonas. O dieve, ji tokia miela ir švelni, o gali pavirsti siaubingu viską griaunančiu padaru.

Suspaudžiau savo galvą ir pajutau kaip vėl pravirkstu. Lyg visko būtų permaža. Leidau sau dar kelias minutes šalti kai galiausiai atsikėliau ir nuslinkau prie garuojančio vandens.

Nusimečiau suknelę ir įlipusi į garuojantį vandenį suspaudžiau lūpas. Nenorėjau dabar jausti jokios šilumos, jokio malonumo, tik... ko aš iš tiesų norėjau? Norėjau namo, norėjau pamatyti Džiulia. Norėjau, kad Gajai viskas būtų gerai, norėjau niekada nežinoti kas esu ir kas gyvena mano pasaulyje. Norėjau būti normali.

Lėkė minutės kurias keitė valandos ir aš pajutau kaip mano skrandis nemaloniai pradeda dilgčioti prašydamas maisto. Negalėjau patikėti jog tokioje situacijoje aš galvoju apie maistą. Tačiau turėjau pavalgyti kol nenualpau.

Išlipusi iš vandens susisukau į šiltą antklodę ir įžengiau į kambarį. Akimirką sustingusi spoksojau į stovintį Adrianą. Vaikinas išsižiojo, tačiau nužvelgęs mane iš karto užsičiaupė. Pasijutau nejaukiai ir jeigu nejausčiau šalčio šią akimirką raudonuočiau ir mano kraujas tikriausiai virtų.

- Atsiprašau, - atsikrenkštė jis ir ant stalo padėjo padėklą. - Morgana sakė jog dar nieko nevalgiai. Pamaniau atnešiu vakarienę.

Dabar jau buvo vakaras? Pažvelgiau į langą ir tvirčiau suspaudžiau antklodę. Už lango gaubė tamsa ir aš įsikandusi į lūpą lėtai atsisukau į Adreianą kuris vis dar stovėjo ir į mane spoksojo. Norėjau žengti arčiau, prisiliesti prie jo krūtinės, bet nedrįsau. Tą ilgą minutę kuri virto amžinybe pamiršau kas esu, kas yra jis ir viską kas supo mane.

Galiausiai jis atsikrenkštė ir nuleidęs akis suspaudė savo pirštus. Giliai įkvėpęs jis pakėlė galvą, bet jo pilkos akys buvo užmerktos. Ir kai jis vėl pažvelgė į mane galėjau būti tikra jog jo žvilgsnis pasikeitė. Jis tapo alkanas, karštesnis tarsi jo žvėris akimirką ištrūkęs iš savo narvo dabar spoksojo į mane.

- Aš palauksiu kol tu apsirengsi, - sušnabždėjo akimirksniu nusisukdamas. - Būsiu už durų jeigu tau dar manęs reikės.

Nespėjus man atsakyti jis greitai atsidūrė prie durų ir pradingo palikdamas mane vieną. Išleidau orą kurį buvau sulaikiusi ir greitai peržvelgiau turimas sukneles. Pastvėriau šviesių spalvų suknelę. Ji buvo melsvai rausva, bet šią akimirką man visiškai nerūpėjo. Ji buvo lengva, tarsi pasiūta iš šilko. Apsirengusi ją pabandžiau išsidžiovinti plaukus, bet tai atrodė neįmanoma. Kaip jie gali gyventi be plaukų džiovintuvo? Plaukų žnyplių, televizoriaus, kompiuterio ir interneto?