Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

33. Dalis

 Tai nebuvo sapnas, tiek galėjau pasakyti. Buvau įkalinta savo pačios kūne ir nieko negalėjau padaryti. Tamsa kuri supo mane dusino. Jaučiau šaltį, kuris skyrėsi nuo to kurį visada jausdavau. Tai buvo kažkas kitokio, baisesnio.

- Svarsčiau kada mudu vėl susitiksim, - sušnabždėjo balsas visai šalia mano ausies, pasisukau ar bent jau maniau, kad pasisukau nes negalėjau jausti savo kūno, tačiau mane supo tik tamsa. Tarsi būčiau apakusi.

- Kas tu? - iškošiau pro sukąstus dantis. - Ko tau iš manęs reikia?

- Galiu tau suteikti to ko tu trokšti.

- Ir ko aš trokštu? - sarkastiškai išrėžiau ir suvokiau jog tamsa po truputį sklaidosi.

- Galios, - sušnabždėjo jis ir aš akimirksniu atsisukau. - Trokšti nesijausti bevertė, trokšti galėti pasipriešinti, būti stipri kaip ir jis, pragaro princas.

Sukandau dantis jam paminėjus Soreną. Tačiau visi mano pojūčiai rėkte rėkė, jog jis pavojingas. Žvelgiau į šviesiaplaukį vaikiną. Jo plaukų galiukai buvo tarsi ištepti krauju, o žalios akys žvelgė į mane tarsi permatytų kiaurai. Jis vilkėjo tamsius drabužius. Nužvelgiau atraitotus juodus marškinius kurie atidengė jo rankas. Ant kairės rankos išvydau tatuiruotę, keistą piešinį. Pati nepajutau kaip kojos pradėjo judėti pirmyn. Tačiau mudu skyrė grotos. Pakėliau galvą suvokusi jog jos tęsiasi iki tamsaus dangaus, tarsi jis uždarytas begalybės dėžėje.

- Tu čia ne šiaip sau uždarytas ar ne? - sustojau ir pažvelgiau į antspaudą kuris buvo užklijuotas ant grotų. - Kas tu?

- Demonas, - jis palinko arčiau. - Galiu tau padėti, ištraukti galią kuri slypi tavyje.

- O jeigu nesutiksiu?

- Tuomet kai kitą kartą susitiksim ir tau reikės manęs, šis pasiūlymas nebegalios.

- Išgyvensiu, - pasisukau eiti, bet tuomet sustojau. - Kodėl tu čia?

- Nes pamilau tai ko neturėjau pamilti ir už tai buvau nubaustas. Aš Valeris, dvylikos kardų meistras, - šyptelėjo jis ir aplinkui mus pasirodė siaubingos būtybės.

Jau norėjau klykti kai pajutau kritimą.

Pašokau iš lovos ir sunkiai kvėpuodama suspaudžiau gerklę. Kas po velnių čia buvo? Tos pabaisos kurios apsupo mane, atrodė jog jos mane suvalgys. Nors tai trūko tik sekundę, spėjau pajusti jų rankas, o tamsa kuri mane gaubė bandė suspausti ir priversti daryti tai ko visai nenorėjau.

Tai tebuvo sapnas, ar bent jau bandžiau save tuo įtikinti. Tai negalėjo būti nieko daugiau. Tačiau kodėl man taip stipriai dreba rankos, o širdis taip daužosi krūtinėje jog net sunku įkvėpti.

Jis norėjo ištrūkti, ir tam jam reikėjo manęs.

Atsistojau tačiau kojos akimirksniu sulinko ir aš susmukusi ant žemės užmerkiau akis. Kelis kartus giliai įkvėpusi pajutau kaip jėgos grįžta. Ne tai nebuvo sapnas, tas demonas iš tiesų ten buvo ir norėjo jog jį išlaisvinčiau. Tačiau mums jau užteko, kad tiek demonai tiek angelai mus bando nužudyti, tikrai nereikėjo pridėti dar vieno pamišusio demono į sąrašą.

Kai pagaliau susitvardžiau ir mano širdies ritmas susivienodino su mano kvėpavimu, pastebėjau Ferija. Mergina susigūžusi sėdėjo ant žemės apsikabinusi kelius. Jos veide išvydau baimę, siaubą ir man žengus link jos, ji ištiesė savo drebančias rankas.

- Ferija? - sustingusi stebėjau kaip mergina užgniaužia besiveržiančias ašaras ir greitai papurtė galvą.

- Aš bandžiau tave pažadinti, - jos drebantis balsas lūžinėjo ir aš sunerimusi bandžiau suprasti kas ją taip išgąsdino. Galbūt Zetas? - Tačiau tu nepabudai, tarsi būtum nemiegojusi, o įstrigusi ir palikusi savo kūną.