Gralio Širdis. Vartai Į Pragarą (✔️)

1. Dalis

Klasėje buvo tvanku, o karšti saulės spinduliai tvieskė tiesiai per didžiulius langus ir kaitino mokinių galvas. Dvokė prakaitu, bet nei vienas nesiskundė ir tuo labiau neraukė nosių. Kai tenka sėdėti šešias pamokas karštoje patalpoje pradedi priprasti. Bet aš nejaučiau karščio. Nors buvo birželio pradžia ir lauke temperatūra buvo šoktelėjusi iki dvidešimt aštuonių laipsnių šilumos, aš vienintelė kuri vilkėjo baltos spalvos megztinį. Jis buvo šiek tiek didokas, apnuoginantis kairį petį, o juosmenį susisegusi juodu dirželiu. Kelių nesiekiantis mėlynai languotas su juodomis juostelėmis sijonas ir iki šlaunų juodos kojinės. Atrodžiau kaip mokyklinukė, bet dėl to jaudinausi mažiausiai.

Patryniau sustirusius pirštus, jie visada šaldavo pirmiausia. Pakėlusi akis įsistebeilijau į mokytoją kuris monotonišku lyg užprogramuotas robotas skaitė vokiečių kalbos vadovėlį. Turėjome atidžiai  sekti, bet puse čia sėdinčių bendraklasių kone miegojo išsidrėbę ant suolų, kita dalis naršė telefone arba tyliai skrebino pieštukais susirašinėdami popieriaus lape. Mokytojas visą tai pastebėjo, tačiau jam tai nerūpėjo, arba suvokė, kad jo pastabos nueis veltui.

Mestelėjau žvilgsnį į savo suolo draugę. Džiulia sąsiuvinio paraštėje paišė visokiausius ženklus bei širdeles. Pastebėjusi „D+K“ norėjau pliaukštelėti jai per ranką, bet susivaldžiau. Tas vaikinas gyva bėda ir Džiuli tai žinojo. Niekaip negalėjau suprasti kaip tokia nuostabi mergina kaip Džiulia, galėjo susidomėti tokiu pašlemėku kaip Karteris. Mergina buvo tikrų tikriausia šviesa, turėjo nuostabią šviesią odą, jos medaus spalvos plaukai siekė liemenį, o didžiulės mėlynos akys švietė meilę ir tyrumu. Karteris buvo jos priešingybė. Kvailas avigalvis, futbolo komandos kylanti žvaigždė. Jo vidurkis buvo toks žemas jog nuoširdžiai svarsčiau kaip jo dar neišmetė iš mokyklos.

Ir tada mano pirštai sustingo. Per nugarą perėjo elektros srovė ir aš visa įsitempiau. Oras pasikeitė, vaizdas sumirguliavo ir man ant rankos pasistojo plaukai. Sukandau dantis ir atsargiai apsidairiau. Atrodė taip lyg žiūrėčiau per sugadintą televizorių kuris rodo tik vieną spalvą.

Raudona.

Apsidairiau ieškodama tos šlykštynės ir ilgai netrukus pastebėjau padarą sėdintį tiesiai ant mokytojo Bertrono pečių. Bjaurus, raudonas monstras buvo visiškai nuogas. Kaulėti pirštai smigo į mokytojo pečius ir jis susilenkęs atrodė kaip senas nukriošęs diedukas. Ilgas velniūkščio liežuvis perbraukė per vyro skruostą ir aš pastebėjau kaip jo kaktą išmuša prakaitas. Niekas nematė tų padarų išskyrus mane, bet mokytojas jautė. Depresija ir skausmas šaukte šaukė lyg didžiosiomis raidėmis būtų užrašyta ant lentos. Visi girdėjo apie jo žmonos neištikimybę, gražuolė fizinio lavinimo žmonelė paliko jį dėl didesnės piniginės ir net nuteikė jo pačio vaikus prieš jį. Tokius kaip mokytojas Bertronas buvo lengva manipuliuoti todėl nenuostabu, kad šis šlykštus velniūkštis pasirinko būtent jį.

Padaras iššiepė dantis, daugybę mažų aštrių skustuvų buvo pasiruošę kirsti. Ne, fizinio kūno jie sužeisti negalėjo, bet jie galėjo tave suvalgyti. Bent jau taip aiškino mama. Jie iščiulpia tavo gyvastį ir palieką tik tuščią indą kuris trokšta mirties.

Baidyklė apsilaižė lūpas ir aš užuodžiau siaubingą dvoką kuris iš karto privertė susitraukti mano skrandį. Kodėl šios šlykštynės negalėtų kvepėti gėlėmis? Dar geriau apelsinais? Ne jos privalo dvokti baisiau už supuvusius kiaušinius.

Atsistojau, patraukiau megztinio rankovę ir ant mano riešo suspindo sidabrinė grandinėlė. Padaras iš karto pakėlė į mane savo baltas išsprogusias akis ir sušnypštė.

- Rimtai? Ar bent viena diena galiu apsieiti be jūsų? Bent vieną dieną duokit man laisvadienį. Nesuprantu jūs ką nemirtingi ar tiesiog tyčia atsirandate man po kojomis?